Dailės istorikės, publicistės, rašytojos naujajame romane pasakojama Martos Helenos Skowrońskos gyvenimo istorija, jos virsmas Rusijos imperatore Jekaterina I. Apie karą, savu taip ir nepavirtusį svetimą kraštą, kultūrines patirtis ar, veikiau, kultūrinį šoką, meilę ir gyvenimo vyrus rašoma iš pačios moters perspektyvos.
„Petro imperatorės“ pasakojime apstu smulkiausių detalių, pasažų, įpinamos tikrame gyvenime nutikusios pačios keisčiausios istorijos. Romanas skaitytoją supažindina su rusiška kultūra, vienu iš esmingiausių jos klostymosi lūžio momentų. Aprašomos mados ir papročiai tiek iki Petro I reformų, tiek pačių reformų įgyvendinimas.
Jeigu „Silva Rerum“ apie istoriją galima kalbėti kaip atskirą veikėją, atskirą dėmesio reikalaujantį nuolatos besimainantį ir kintantį dėmenį, „Petro imperatorėje“ istorija pasakotojui tarnauja kaip žaidimo aikštelė.
Tačiau net europietišką kultūrą prie Rusijos priartinti norėjusio valdovo reformos ir mentalitetas atskleidžiami kaip esantys toli nuo siekiamybės. Romane aprašomas XVIII amžius (taigi, pati Apšvietos pradžia), Petro I-ojo valdymo laikotarpis – radikaliausio Rusijos kultūros priartėjimo prie Europos metas. Būtent šis valdovas pastatė Sankt Peterburgą pagal Vakarų modelį, įstatymu įvedė europietiškas madas ir etiketą, tačiau net jis, arčiausiai Europos jautęsis ir lig tol labiausiai šios kultūrą mylėjęs caras, nesugeba pajusti Senojo Žemyno kultūros šerdies ir pamato. Didžiausio kultūrinio suartėjimo laikotarpio šaukliui romane nepavyksta visiškai išsivaduoti ir iš Rytų tamsos žengti į Vakarų šviesą.
Šį kartą K.Sabaliauskaitės romano ašimi tapo ne tiek įdomus laikotarpis, kiek įdomios asmenybės. Jeigu „Silva Rerum“ apie istoriją galima kalbėti kaip apie atskirą veikėją, atskiro dėmesio reikalaujantį, nuolatos besimainantį ir kintantį dėmenį, „Petro imperatorėje“ istorija pasakotojui tarnauja kaip žaidimo aikštelė. Nors romano dekoracijos gana egzotiškos – kukuškos, stačiatikių varpai ar rusių makiažas, – mizanscenos reikšmė nublanksta regint akivaizdžias paraleles tarp aprašomo laikotarpio ir šių dienų.
Turbūt svarbiausia dimensija romane tampa erdvinė ir civilizacinė skirtis tarp Rytų ir Vakarų. Autorė į paviršių iškelia mentaliteto skirtumus tarp Rusijos imperijos ir Europos gyventojų – ištakas to, ką ir šiandien galima jausti ar regėti. Tiek „Trečiojoje Romoje“, tiek kitur Rusijoje sutinkamuose veikėjuose akivaizdi Bizantijos hierarchinės, imperinės ir mongolų totorių laukinės mąstysenų samplaika. Nors imperatorius yra aukščiau visko ir visų, tokia padėtis jo nevaržo, kaip ir jokios socialinės normos ar ryšiai. Tai puikiai iliustruoja laukinis „girtojo sinodo“ šėlsmas, favoritizmas kaip pagrindinė, esminė ir kone vienintelė karjeros galimybė, bei valdovo dieviškumas, pasireiškiantis jo vienintelio svarba valdžios vertikalėje.
Rytų bei Vakarų skirtį įkūnija ir pagrindiniai romano veikėjai. Štai imperatorius yra tarsi savo laikotarpio Džekilas ir Haidas, Katerinos akyse kartais įkūnijantis tai, kas pasaulyje gražiausia, tačiau vis dažniau – ir visas žemiškas ydas ir blogybes; meilužis Aleksandras, nors ir galantiškas, visas gėrybes ir turtus susikrauna kitų kančios sąskaita, o pati europietiškiausia ir šviesiausia kultūrine prasme savo aplinkoje besijaučianti protagonistė, Apšvietos Rusijoje skleidėjo gyvenimo moteris, per visą savo gyvenimą taip ir neišmoksta skaityti.
„Petro imperatorėje“, kaip ir kituose K.Sabaliauskaitės kūriniuose, pakankamai dėmesio skiriama Vilniui, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei bei Abiejų Tautų Respublikai. Tam tikri miesto istorijos epizodai populiarinami ir naujausiame romane, kaip antai juodaodžio Hanibalo krikštas Vilniuje – dar ir šiandien ant Paraskevos cerkvės kabo lenta, kurioje įamžintas šis nutikimas. Romane Varšuvoje sutinkami ir Radvilos, minimi Sapiegos, Petras I aplanko greta Kauno kylantį Pacų statomą Pažaislio vienuolyną. Verčiant puslapius neapleidžia jausmas, kad visa tai kažkur jau skaityta.
Taip pat, nepaisant trumpesnių sakinių ir tekste pasitaikančių tiesioginės kalbos intarpų ar keiksmų, pasakojimo ritmas ir stilius pernelyg nenutolsta nuo jau minėtos K.Sabaliauskaitės tetralogijos.
„Petro imperatorė“ yra puikus, meistriškai parašytas romanas. Atsivertę knygą skaitytojai gaus būtent tai, ko ir tikėjosi iš Kristinos Sabaliauskaitės – įtraukiantį pasakojimą, atidą detalėms, intrigas ir puikią veikėjų plėtotę, tačiau jų nelaukia nieko netikėto.
Jei „Silva Rerum“ sulaužė bet kokius istorinio romano rėmus, Lietuvoje iki tol nusistovėjusius žanro kanonus bei stereotipus ir aukštai iškėlė kartelę, „Petro imperatorei“ šios kilstelėti dar aukščiau kažin ar pavyksta.
