Šio buvusio pokalbio pabaigoje uždaviau tradiciniu tapusį klausimą: „Ar yra tikimybė, kad vieną dieną išvysime jūsų parašytą knygą?“. Klausimas paprastas – skaitantiems žmonėms tokia mintis yra kilusi. Ir ne kartą. Ir K.Sarnickas susimąstė, atsiduso ir tarė, kad knygą jau parašė. Dar pasijuokė iš savęs, kad, greičiausiai tai bus grafomanija, o pati istorija bus įdomi tik jam pačiam ir keliems draugams. Beliko laukti, kas bus toliau.
Metams dar nesibaigus į knygynus iškeliavo debiutinis „G&G Sindikato“ nario romanas „Turnė̃“ kurį išleido leidykla „Lapas“. Dabar socialinius tinklus atakuoja žinutės apie knygos sukeltas juoko bangas ir padėkos, kad tokia knyga apie užkulisinį muzikos žvaigždžių gyvenimą dienos šviesą apskritai išvydo. Koks tas K.Sarnicko literatūrinis debiutas?
Leiskimės į turnė̃ po šią knygą.
Istorijos centre – kultinė lietuvių roko grupė „Alkūninis velenas“ ir jos nariai: vokalistas Vėdaras, būgnininkas Raketa, gitaristas Pigis ir bosistas Guolis, kuris ir yra istorijos pasakotojas. Kompanija kartu su vadybininkus Rolandu leidžiasi į koncertinį turą po Airijos ir Didžiosios Britanijos miestus, kuriuose įsikūrę emigrantai iš Lietuvos. Tikslas paprastas – užsidirbti, mat vadybininkas sakė, kad iš šio turo galima bus uždirbti apie penkis tūkstančius svarų, o turint omenyje, kad grupė visas savo turėtas santaupas sudėjo į būsimą naują albumą, ši kelionė atrodo tarsi finansinis išsigelbėjimas.
Tik Guolis, romano pasakotojas, į šią kelionę leidžiasi su dar vienu tikslu – išsiaiškinti, kiek dar „Alkūninis velenas“ apskritai yra gyvas ir ar dar gali gyvuoti ateityje. Ar šie žmonės, kurie susibūrė į kultine tapusią grupę ir ant scenos minias gerbėjų šėlti verčia jau beveik du dešimtmečius, vis dar yra vienas kitam svarbūs – ar vis dar gali ir nori aukotis vienas vardan kito? O ar pats Guolis dar būti šios grupės dalimi?
Galų gale, kodėl viskas taip pasikeitę, jog grupės nariai vienas nuo kito nutolo ir, jei gali vengti vienas kito draugijos, taip ir pasielgia? Jau nekalbant apie klausimą, ar pati grupė apskritai turi ateitį laiku, kai maišto nebeliko, o aplink karaliauja socialiniai tinklai, dirbtinio gyvenimo kūrimas.
Guolis svarsto, kad šis turas sudės visus taškus – nulems visų ateitį, nes „Alkūninis velenas“ taps tvirtu kumščiu arba visi išsivaikščios kas sau koncertiniam turui dar nepasibaigus.
K.Sarnickas hiperbolizuodamas pasakoja apie tokį gyvenimą, apie kokį, greičiausiai, mes visi esame ne kartą pasvajoję ir patys – žvaigždžių gyvenimą. Jų darbą, jų kasdienybę ir rūpesčius, o visame kame netrūksta muzikos, alkoholio, kandžių kalbų apie gyvenimą, draugus ir ateitį.
Čia romano veikėjai nevengia keiksmažodžių – jų labai daug. Pats autorius sako, kad buvo mintis jų kiek apmažinti, tačiau taip išsikraipytų kalba. Išties nemaža dalis šių keiksmažodžių knygoje slepia emociją – nuostabą, džiugesį, nusivylimą. Keiksmažodžiai tampa kodiniais išsireiškimais dialoguose, kurie skaitytoją priartina prie realybės – kone visi šie keiksmai ar jų formuluotės vienose ar kitose situacijose yra girdėtos ir realiame gyvenime, tad tai pačiai istorijai suteikia autentiškumo.
Tiesa, kalbant apie pačią istoriją, tai yra fikcijos ir realių gyvenimo patirčių mišinys. K.Sarnickas yra sakęs, kad dalis romane „Turnė̃“ pasakojamų istorijų yra iš realaus gyvenimo – patirtos arba girdėtos.
Tačiau čia jos literatūriškai pagražintos, kas knygos autoriui puikiai pavyko – nenuostabu, K.Sarnickas puikiai pažįsta šį muzikos pasaulį, apie kurį kalba, ir tai knygoje lengva pastebėti. Mat čia matome ir kalbas apie kitus Lietuvos atlikėjus ir jų užsienyje rengtus pasirodymus (pavyzdžiui, sakoma, kad į Aleksandro Makejevo koncertus niekas neina, o Džordana Butkutė surenka pilnas sales gerbėjų), prodiuserius, muzikinius apdovanojimus, naujienų portalus ir jų įtaką šou verslui. Galų gale, čia sutinkame ir patį tikriausią „G&G Sindikatą“ ir jo narį Kastetą, kuris vadinamas ne pačiais gražiausiais žodžiais.
Autentikos šiame romane daug, skaitant lengva pasiklysti tarp to, kas išties galėtų būti tikra, o kas išgalvota. Tik įpusėjus knygą ji tampa kiek nuspėjama – nelieka netikėtumo jausmo, skaitytojas gali numanyti, kad su kiekvienu puslapiu lauks dar vienas nuotykis, kuris prasidės arba baigsis alkoholiu.
Autorius tai, regis, dangsto personažo Guolio svarstymais apie gyvenimą ir „Alkūninio veleno“ ateitį ir gebėjimą išgyventi pasikeitusiame muzikos pasaulyje, kas knygai suteikia kitokio atspalvio ir tam tikro literatūrinio moralo, tačiau esmės tai nekeičia – „Turnė̃“ išlieka situacijų pasakojimu, kuriame kone kiekvieną knygos skyrių galime vadinti atskira maža istorija.
Turbūt dėl šios priežastie knygą nesunku įsivaizduoti kaip kino filmą –visos šios istorijos prieš akis praskrieja kaip filmo scenos. Dar vienas akcentas – skaitymo trukmė. Šiai knygai perskaityti pakanka vos poros valandų, tai rodo, kad kūrinys ne tik suregztas lengva kalba, tačiau ir puikiai atspindi šių laikų visuomenę, kuri viskam sunkiai atranda laiko.
-
Knygos recenzija. 100 000 Linos Ever žingsnių su Algirdu Toliatu
-
Knygos recenzija. „Didžiausios laimės ministerija“ – (ne) per daug kraujo gerai literatūrai
-
Knygos recenzija. „Atsitiktinė visata“ – apie regimus ir neregimus pasaulius
-
Knygos recenzija. Nathano Hillo „Niksas“: priežasčių ir pasiteisinimų ieškojimas pasitelkiant dvasias
-
Knygos recenzija. R.Seethalerio „Tabakininkas“ – likimo pasirinkimas siaubo fone
„Turnė̃“ – atostogų knyga. Romanas, kuris neįpareigoja išskirtiniam susikaupimui ar skaitymui tylioje vienatvėje, kuomet niekas netrukdo, tačiau paėmus į rankas jis neleidžia ir atsitraukti. Knyga patiks tiems, kas domisi muzika ir užkulisiniu muzikinio pasaulio gyvenimu, kam patinka humoru paskaninti situacijų pasakojimai ir realaus gyvenimo atspindžiai literatūroje. Visgi šios knygos nereikia suprasti klaidingai – ji kalba ne tik apie muziką. Istorijos akiratyje ir draugystės, pasiaukojimo temos.
Be to, visą pasakojimą seka idėja, kaip tokiai grupei kaip „Alkūninis velenas“, kuri yra kilusi iš praėjusio šimtmečio garažo, išgyventi dabartiniame pasaulyje, kuriame maišto kultūrą keičia žybsinčios fotografų blykstės, fotosesijos ir socialiniai tinklai. Kartu tai aliuzija ir į to laikmečio žmones, jų vietą dabartinėje visuomenėje.
Pats skaitydamas knygą ne kartą garsiai nusijuokiau. Manau, tai geriausias knygos įvertinimas – nedažnai vienumoje skaitoma literatūra priverčia nusijuokti, dažniau šias emocijas išgyventi tenka tylumoje, savo viduje.
K.Sarnickas moka pasakoti taip, lyg pasijustum pats esantis knygos dalimi ir kažkur kartu su „Alūkininiu velenu“ jau lipantis ant scenos dar vienam legenda tapsiančiam koncertui. Ir jei jums realiame gyvenime nepavyko tapti roko žvaigžde, tikiu, kad skaitant šią knygą išgyvensite ne vieną džiugią literatūrinės muzikos žvaigždės gyvenimo akimirką.
Smagaus skaitymo.
