H.Murakami rimtai bėgioti pradėjo 1982 metais, būdamas 33 metų. Ir nors knygoje ne vieną kartą rašydamas apie save kaip bėgiką H.Murakami pastebi, kad save laiko vos vidutinių sugebėjimų, per tą laiką jis nuolatos dalyvaudavo maratonuose, įveikė ultramaratoną, vėliau susižavėjo ir triatlonu, bėgioja šešias dienas per savaitę. Ir net ant savo antkapio norėtų matyti žodžius „Rašytojas (ir bėgikas)“, su prierašu „Jis bent jau nėra ėjęs“. Labai „murakamiška“, sakyčiau.
Ši savotiško dienoraščio stiliaus knyga – tarsi bandymas užfiksuoti, paaiškinti sau pačiam ir skaitytojams, kaip jis bėga ir kodėl jis tai daro. Tiesa, atsakymą į dažnai užduodamą klausimą, ką jis galvoja bėgdamas, čia sunkiai surasite: „Jeigu atvirai, tai negaliu gerai atsiminti, apie ką iki šiol galvojau bėgdamas. Na taip, iš tiesų, šaltomis dienomis šiek tiek galvoju apie šaltį. Karštomis dienomis šiek tiek galvoju apie karštį. Kai liūdna, šiek tiek galvoju apie liūdesį. Kai linksma, šiek tiek galvoju apie linksmumą“. Štai taip viskas paprasta. „Bėgdamas aš vien tik bėgu. Iš esmės bėgu visiškoje tuštumoje. O gal atvirkščiai, bėgu tam, kad pajusčiau tuštumą. O į tą tuštumą retkarčiais įsiskverbia mintys“, – sako H.Murakami.
Bėgdamas aš vien tik bėgu. Iš esmės bėgu visiškoje tuštumoje. O gal atvirkščiai, bėgu tam, kad pajusčiau tuštumą
Iš tiesų niekada bėgioti nebandžiusiam žmogui nemažai potyrių, kuriuos šioje knygoje aprašo H.Murakami, gali atrodyti visiškai svetimi ir net sunkiai suvokiami. Autorius rašo apie varginančius pasiruošimus maratonams, skausmą, kurį jaučia bėgdamas (bene stipriausias knygos skyrius – apie išbandymus ultramaratono trasoje), ir ko reikia, kad jo nebūtų ar bent jau nekreiptum į tai dėmesio (vieną kartą bėgdamas jis prisiminė posakį, kad kentėjimas yra žmogaus pasirinkimas, kurį galima įveikti negalvojant apie tai; kartais padeda ir bandymas įsivaizduoti save kaip mašiną, mechanizmą, kuris tiesiog atlieka darbą), pakilimus ir atoslūgius, verčiančius netgi kuriam laikui atsisakyti bėgimo, discipliną ir sugebėjimą prisiversti kasdien išbėgti į lauką, tinkamų batų pasirinkimą ir galiausiai tą nuostabų alaus skonį įveikus finišo liniją.
Apie bėgimą H.Murakami rašo taip pat kaip ir savo romanus – paprasta kalba, kiek melancholiškom natom ir netgi įnešdamas į tai meditacinės nuotaikos (apskritai, skaitant šią knygą susidarė įspūdis, kad rašytojui bėgimas – savotiška susikaupimo, išsivalymo forma).
Tačiau neapsigaukite, manydami, kad ši knyga – tik keistas bėgimo vadovėlis. Rašymas ir senatvė – dar dvi šioje knygoje nuolat pasikartojančios temos. Kurios tiesiogiai susiję su bėgimu. Kaip rašo H.Murakami, bėgimas jam tapo būdu tapti geresniu rašytoju. Bėgdamas taip pat noromis-nenoromis imi suvokti, kaip keičiasi, sensta kūnas. Tai tampa dar viena priežastimi permąstyti, kas kinta bėgant metams, ką įgauni ir ką prarandi, kada pasieki savo fizinių jėgų ribą ir suvoki, kad daugiau nebepasieksi. Sugebėjimas su tuo susitaikyti yra itin svarbus.
H.Murakami kūrybos gerbėjams, be abejo, bus įdomūs ir rašytojo svarstymai apie kūrybą, rašymo įpročius. Daugelis neretai įsivaizduoja, kad knygų rašymas – kone bohemiškas užsiėmimas, rašoma kai pagauna įkvėpimas, be jokios konkrečios tvarkos. Tačiau nemažai kūrėjų prisipažįsta, kad yra visiškai priešingai. Pamenu vieną interviu su atlikėju Nicku Cave'u, kuriame jis sakė, kad galbūt anksčiau ir buvo laikai, kai jis dainų tekstus užrašydavo įkaušęs įkvėpimo apimtas bare ant nosinės, tačiau dabar tai yra kasdienis darbas nuo 9 val. ryto iki 5 val. vakaro biure – žodžiu, niekuo nesiskiria nuo įprastinio valdininko darbo dienos. Tas pats ir H.Murakamio atveju. Jis sako, kad knygų rašymas yra neatsiejamas nuo disciplinos, nuo darbo prie knygos kiekvieną dieną nuo ankstyvo ryto.
Taip pat H.Murakamio fanams neabejotinai bus įdomūs ir pasakojimai, kaip jis pradėjo rašyti, pardavęs savo džiazo klubą Tokijo centre, jis tiksliai atsimena ir dieną, kada apsisprendė tapti rašytoju. Sekimas savo svajone, nebijojimas rizikuoti ir klausymasis savo širdies – šie principai bent jau šio rašytojo atveju pasiteisino su kaupu.
Ir kaip gi be muzikos, dar vienos didžiulės rašytojo aistros. H.Murakami smulkiai aprašo ne tik, ko klauso bėgdamas, bet ir kokį grotuvą renkasi (jokių „iPodų“!), aiškina apie savo aistrą vinilinėms plokštelėms. Audiofilams H.Murakamio mintys pasirodys dar ir kaip prie širdies.
Ši knyga yra puikus būdas geriau suprasti rašytoją, jo charakterį, požiūrį į santykius su žmonėmis, bendravimą. Kartais atrodo, kad pats autorius nelabai ir skiriasi nuo savo knygų herojų – į romanus jis transformuoja save patį. Nelabai mėgstantį žmonių draugijos, drovų vienišių, kuriam svarbiausia ne konkurencija, ne bandymas įveikti kitus, o siekis gyventi taip, kaip jis pats supranta šį gražų pasaulį.
Žinoma, ne bėgikams turbūt norėtųsi, kad šių autobiografinių epizodų būtų daugiau nei pamąstymų apie bėgimą, nes vietomis maratonų aprašymai tampa besikartojantys. Tad tikėkimės, kad ateis laikas ir H.Murakami išleis ir „tikrą“ savo autobiografiją. O kol kas „Ką aš kalbu, kai aš kalbu apie bėgimą“, elegantiškai lietuvių kalba išleista leidyklos „Baltos lankos“, puikiai papildys užkietėjusių šio rašytojo gerbėjų lentynas.
