Prieš Skvernelį buvo daug premjerų ir politikų, vertų knygos ir tyrimų. Deja, neatsirado žurnalistų, kurie to imtųsi. Žurnalistai apsiribodavo karštomis žiniomis ir straipsniais, kurie greitai ataušdavo. Visuomenės dėmesį greitai užgoždavo dar šviežesnės ir karštesnės istorijos. Šį kartą nutiko kitaip.
Prieš skaitant knygą „Kabinetas 339“, reikia apsispręsti, kaip skaityti – greitai ar lėtai.
Skaitydami greitai, rasite į vientisą visumą sudėliotas politines aktualijas, naujus faktus, kuriuos galbūt praleidote. Detales, į kurias neatkreipėte dėmesio. Daug sužinosite apie žurnalistų darbo metodus. Susipažinsite su politikos užkulisių veikėjais. Vien dėl to verta perskaityti knygą.
Yra ir kitas skaitymo būdas – lėtas. Į rankas pasiėmus pieštuką ir užrašus. Tai padeda įsigilinti į teksto visumą. Pamatyti tai, kas išeina iš konkrečios istorijos ribų. Užčiuopti sisteminius ryšius ir sąsajas, kurių neužgožia konkretūs vardai, pavardės, pareigos ar įvykiai. Tai svarbiau už konkrečių knygos herojų charakterio bruožų atskleidimą, poelgius ar reakcijas.
Žurnalistiniais tyrimo metodais grindžiama situacijos analizė atskleidžia ilgalaikius procesus, kurie veda prie tam tikrų rezultatų ir pasekmių. Kartais sunku įžvelgti veikėjų motyvus, nes visada yra nematomų jungčių ir sąmoningai paslėptų sąsajų.
Teisinis pagrindimas – tai įrodymai, grindžiami faktų sąsaja, su konkrečiu žmogumi. Teisinis metodas tinka pavieniams nusikaltimams tirti, bet visiškai netinka, kai kalbama apie legaliai veikiančias politines grupuotes ar verslininkus. Dažnai konkretaus žmogaus funkcijos ir atsakomybės ribos nėra aiškiai apibrėžtos. Sunku pasakyti, ar veiksmai korupciniai ir padiktuoti naudos siekimo, ar tai veikimas viešojo intereso naudai. Visada lieka tikimybė, kad buvo padaryta klaida, o ne sąmoningai veikta. Kaip matome iš knygoje pateiktos medžiagos, žurnalistinio darbo metodai pagrindžia ir atskleidžia tai, ką teisinėmis priemonėmis įrodyti sunku.
Knygą galima suskaidyti į penkias atskiras siužeto linijas:
1. Valstybės tarnautojų drama
Daugelis jų susiję su įtakingais verslo ir politikos šulais ir jų aplinka. Jie priversti būti lojalūs aplinkai, kurios dėka atsidūrė užimamuose postuose. Kitaip, karjera greitai baigtųsi. Jie tarnauja ne valstybei, o tiems, kas juos pasodino į postus. Valdininkai priversti laviruoti, eiti į kompromisus su sąžine, nes tik taip gali išlikti. Pasitaiko nepaklusnumo atvejų, kai valdininkai nebegali susitarti su sąžine, arba perbėga pas kitą šeimininką.
2. Žiniasklaida ir politikai
Tai dar viena pilkoji zona arba šešėlių karalystė, kurios užkulisiai atskleidžiami knygoje. Žiniasklaidos, verslo ir politikos ryšiai taip persipynę, kad niekada negali būti tikras, kokiam gyvūnui užmynei ant uodegos.
Buvęs žurnalistas Tomas Dapkus buvo artimas Skverneliui žmogus, kol išaiškėjo jo ryšiai su „MG Baltic“ koncernu. Kai Vytauto Bako komisija tyrė „MG Baltic“ bylą, Bakas nuolat susitikinėjo su Tomu Dapkumi, kuris atstovavo „MG Baltic“ interesams. Dapkus daug žino apie Skvernelį ir apie „MG Baltic“. Kompromiso ieškojimas ir susitarimai, derinant abipusius interesus, tiesiog neišvengiami.
Kitas pavyzdys, Darius Gudelis. Nors jis ir ne žurnalistas, bet pagal veiklos specifiką glaudžiai susijęs ne tik su verslu, bet ir su daugeliu žiniasklaidos atstovų. Jis buvo Valdo Adamkaus patarėjas, padėjo organizuoti rinkimus konservatoriams, liberalams, socdemams ir galiausiai valstiečiams. Artimai bendravo su Skverneliu ir naudojosi „MG Baltic“ grupės paslaugomis, kurios padėjo jam laimėti viešuosius pirkimus. Užsiėmė atskirų verslo grupuočių protegavimu, turėjo daug bendrų interesų su Skvernelio proteguojamomis grupuotėmis.
Tai tik atskiri knygos epizodai, kurie parodo, kas sieja grupuotes. Jos visada bus priverstos ieškoti kompromisų.
3. Informatoriai ir žurnalistai
Be informatorių nebūtų ir tiriamosios žurnalistikos. Ji žinoma būtų, bet kitokia. Tai nemenkina žurnalistų vaidmens ir įdedamo darbo, tačiau neturint informacijos iš vidaus atlikti žurnalistinį tyrimą – beveik neįmanoma misija. Šiuo požiūriu, politikai ir mafiozai turi daug bendra. Kai kyla banditų tarpusavio karai, policija sužino apie padarytus nusikaltimus ir juos išaiškina. Politikoje tas pats. Tačiau informatorių nutekinamą informaciją reikia kruopščiai tikrinti, kad netaptum tarpusavio kovos įrankiu.
Kaip matome iš knygos, yra ir kita informatorių grupė – tai sąžiningi valstybės tarnautojai, kurie nebegali toleruoti situacijos, kai, keičiantis politikams, drakonas transformuojasi ir toliau gyvuoja. Suprantama, kyla didelis pavojus, kad informacijai patekus į rankas susitepusiems žurnalistams, visuomenės interesui gali būti padaryta didžiulė žala. Didesnę žalą daro tik valstybės tarnautojai, veikdami savo globėjų naudai.
4. Profesionalų Vyriausybės drama
Knygoje pateikiama vertinga medžiaga, padedanti suprasti Skvernelio ministrų profesionalų dramą. Tokios Vyriausybės formavimas pirmiausia buvo vykęs rinkimų lozungas, nesitikint jų laimėti. Laimėjus rinkimus, valstiečiams iškilo dilema: ką daryti? Savų tinkamų žmonių tiesiog nėra. Savo sritį išmanantys žmonės susiję su kitomis partijomis, todėl nenori prasidėti su neaiškia partija. Beliko ieškoti naujų veidų, kurie laikinai užpildys tuštumą.
Taip ir įvyko.
Vėliau nepaklusniais profesionalais buvo atsikratyta be jokių skrupulų. Tai matome iš atleistų ministrų pasisakymo, kuriuos vainikuoja buvusio aplinkos apsaugos ministro Kęstučio Navicko žodžiai: „Savo nuomonę tu gali turėti. Gali su ta nuomone ir išeiti.“
Dar viena įdomi detalė, aprašyta knygoje. Supratę, kad yra išduoti, ministrai toliau bando teisinti Skvernelio sprendimą, nes viduje negali patikėti, kad taip galėjo nutikti.
5. Saulius Skvernelis
Nors knyga apie Skvernelį, bet knygoje apie jį informacijos pateikiama ne taip ir daug. Sunkiai sekasi užčiuopti, kas jį sieja su vienais ar kitais verslininkais, bet akivaizdžiai matomas jo veikimas vienų grupuočių naudai ir kova prieš kitas. Kodėl taip yra? Kaip skelbė vienos verslo grupuotės lozungas: „Apie viską pagalvota“.
Jis ruošėsi politikai. Eidamas į politiką kruopščiai išvalė dėmes. Dirbdamas policijoje, puikiai išmanė, kaip renkama ir kaip slepiama informacija. Slėpti reikia ne tada, kai kyla šurmulys ir kažkas pradeda ieškoti. Tuo reikia pasirūpinti iš anksto. Šį darbą jis atliko nepriekaištingai. Todėl net matant veikimą kažkieno naudai, sunku užčiuopti tiesiogines sąsajas.
Kita vertus, artimiausia jo aplinka, tai laiko patikrinti, glaudžiai tarpusavyje susiję žmonės. Savotiška policinė struktūra su griežta hierarchija ir besąlygišku paklusnumu. Prasibrauti į tokios struktūros vidų labai sunku. Nors jis ir nebuvo politikos naujokas, bet tapus premjeru, norint apimti platų interesų lauką, jam teko kliautis ir naujais, menkai pažįstamais žmonėmis.
Knygoje apie tai kalbama, kai aprašomas buvusio krepšininko Tomo Pačėso tarpininkavimas Skverneliui mezgant ryšius su Lenkija ir tvarkant „Orlen Lietuvos“ reikalus. Kitas epizodas, tai verslininko Mariaus Jovaišos aktyvus dalyvavimas Skvernelio prezidentinėje rinkimų kampanijoje. Minimi ir kiti atvejai.
Kalbant apie charakterio bruožus, knygos herojų pažįstantys žmonės jį apibūdina neigiamai. Manipuliuoja, spaudžia, randa varžovų silpnas vietas, laiko ant trumpo pavadėlio, kontroliuoja. Knygoje nekalbama apie tai, kad tai gali būti tik poza. Tai žmogus, kuris bijo. Jis žino užkulisinius veiklos metodus. Tave gali išduoti, pakišti. Turi būti nuolat budrus, pasirengęs smogti ir atremti smūgius. Kanda tas, kas nepasitiki savimi ir bijo, arba gerai pažįsta savo varžovus, todėl negali elgtis kitaip.
Nors knyga apie Skvernelį ir jo aplinką, nereikėtų susikoncentruoti į asmenį. Žiūrėti į politiką kaip į blogio genijų. Knyga pateikia gerokai platesnį vaizdą ir parodo, kaip veikia politinė sistema. Skvernelio pavardę pakeitus kita, greičiausiai matytumėme labai panašų vaizdą.
