Tai jau antra vokiečių gamtininko knyga, per pastaruosius metus pasirodžiusi Lietuvoje. Pirmoje knygoje lietuvių kalba daugiau nei 20 metų miškininku dirbantis rašytojas kalbėjo apie medžius ir paslaptingą jų gyvenimą – knygoje jis skaitytojus supažindino su plika akim nematomais gamtos procesais, tokiais kaip medžių kova su amarais, ligomis, bendradarbiavimas su grybais ar net gebėjimas vaikščioti ir skaičiuoti laiką. Knygos apžvalgą skaitykite čia.
Po šios vaizdingos knygos pasirodymo, kuri tapo tarptautinu bestseleriu, mūsų šalies skaitytojus pasiekė antra P.Wohllebeno knyga „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“, – šį kartą autorius iš Vokietijos atitrūksta nuo medžių ir siūlo atidžiau pažvelgti į gyvūnus.
Žvelgiant į šią knygą, matyt, reiktų pradėti nuo patirčių, kurias turime visi. Prisipažinkime, per savo gyvenimą būdami skirtingose situacijose, aplinkose ir žvelgdami į savo augintinius ar gamtoje pastebėtus gyvūnus bent kartą esame sau uždavę klausimą: „Įdomu, apie ką tu dabar galvoji?“. Tarsi atsakydamas į šį klausimą P.Wohllebenas skaitytojus perkelia į mums nematomą pažintį su gyvūnija.
Remdamasis įvairiais moksliniais tyrimais, savo girininko patirtimi, kuri paremta ilgamečiu gamtos stebėjimu, autorius kalba apie tai, kaip pasaulį suvokia gyvūnai. Gailestis, džiaugsmas, savanaudiškumas, ištikimybė – vertybės, kuriomis mes, žmonės, didžiuojamės arba jų gėdijamės, tačiau šiomis nerašytomis gyvenimo taisyklėmis savo aplinkoje vadovaujasi ir gyvūnai.
Pavyzdžiui, kanibalų šikšnosparnių rūšis, pasirodo, turi savybę dalintis – po medžioklės, kurios metu jie iki soties prisiurbia iš, pavyzdžiui, jaučių kraujo jie juo pasidalija su tais gentainiais, kuriems medžioklėje sekėsi gerokai prasčiau – pabaigoje visi lieka sotūs ir laimingi. O štai jei elnių bandos lyderė yra elnė, prižiūrinti savo jauniklį, per medžiotojų apgultį jo netekus iš karto netenka ir bandos lyderės vaidmens – gentainiai nebepasitiki ja, nes elnių patelė gedi ir nesugeba koncentruotis į bandos gelbėjimą ir saugumo užtikrinimą – kitaip tariant, jai būdingas gedėjimas, atsisveikinimas su žuvusiu jaunikliu, o ši būsena primena žmonių atsisveikinimą su mirusiais artimaisiais.
Tai tik dvi situacijos, kuriose pasireiškia gyvūnų emocijos arba emocijomis paremtas elgesys. Tokių knygoje „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“ autorius pateikia kelias dešimtis – apie kranklių ištikimybę, voverių apgavystes, varnų klastą, pelių gailestį ir t.t. Vienos jų pagrįstos moksliniais tyrimais, kitų autentiškumą P.Wohllebenas įrodinėja remdamasis savo sukaupta patirtimi dirbant girininku ir stebint gamtą.
Pasakyti, kad knyga parašyta neįtraukiančiai, o istorijos neužburia intriga - būtų tolygu apie šią knygą nepasakyti nieko.
Vokiečių autorius, kaip jam jau tampa įprasta, gyvūnus lygina su žmonėmis – kuo esame panašūs ir kuo skirtingi? Toks lyginimas gali atrodyti kiek neįprastas, tačiau pažiūrėję kiek plačiau suprasime, kad mes, žmonės, gamtoje išties nesame išskirtiniai. Net ir toks dalykas kaip pasąmonė nedaro mūsų unikaliais – P.Wohllebenas gretindamas gyvūnus su žmonėmis tai daro pasitelkdamas ir psichologiją. Šis žvilgsnis knygoje leidžia ne tik atidžiau pažvelgti, kokia aplink mus supanti gamta yra unikali, tačiau ir mums patiems į save dar kartą pažvelgti kitu žvilgsniu, verčiančiu aplinką vertinti gerokai plačiau.
Nors šie knygoje pateikiami pasakojimai yra įtraukiantys ir keri detalumu, būtent dėl šio detalumo lengva sutrikti – kur baigiasi knygoje cituojami mokslininkų atlikti tyrimai ir kur prasideda fikcija? P.Wohllebeno pasakojimas, pavyzdžiui, apie žiemos miegu užmiegančius ežius ir jų būseną tuo metu, kai mažojo žvėrelio organizmas beveik nefunkcionuoja, o širdis per minutę suplaka vos keturis kartus, yra toks įtraukiantis, kad jį beskaitydamas įsivaizduoji, kad pats esi toje oloje su ežiu ir jauti, kaip oras šyla iki 12 laipsnių, o ežys pradeda krutinti ūsą ir busti iš žiemos miego, taip eikvodamas energiją.
Šiuo atveju šalia šio savo fantazijos vaisiaus pradedi abejoti, kokios yra fikcijos ribos pačioje knygoje. Tiems skaitytojams, kurie jau yra susipažinę su jau minėtu P.Wohllebeno kūriniu apie medžius „Paslaptingas medžių gyvenimas“, šis jausmas nebus svetimas. Abejose knygose abejonė dėl grožinės literatūros ribos išlieka ir kirba visą knygos skaitymo laiką.
„Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“ – ne romanas, nuotykių kupinas trileris ar jausminga drama. Tai moksliniais tyrimais ir ilgamete girininko stebėjimų patirtimi paremtas pasakojimas apie gamtą, susidedantis iš kelių dešimčių skirtingų aspektų ir istorijų. Tad ši knyga, visų pirma, patiks tiems skaitytojams, kuriems patinka gyvūnai ir kurie save laiko tikrais gamtos mylėtojais. Taip pat tiems, kas domisi mokslo tyrimais, mėgsta dokumentinio pasakojimo knygas ir, žinoma, pačią dokumentiką ir pažintį su pasaulio. Būtent tai ir atlieka P.Wohllebenas – savo pasakojimais atveria naujus informacijos klodus ir geba tai padaryti patraukliai ir nesudėtingai.
Gali pasirodyti, kad ši knyga yra istorijų faktų, kurių, greičiausiai, niekada gyvenime gali neprireikti rinkinys. Tačiau jei knyga suteikia malonumą, yra blogai? Anaiptol.
O skaitymo malonumą pajusti su P.Wohllebeno pasakojimais nėra sudėtinga.
Smagaus skaitymo.
