Jausmų, išgyvenimų, prisiminimų gijos driekiasi ir realistinėje, ir pasakiškoje, mitinėje erdvėje. Nejuntamas, tarsi išskydęs perėjimas iš realistinės erdvės į pasakinę, mitinę, riba tarp vaizduotės ir realybės neryški, trapi.
Žolėse liko vienas. Vienišas. Ganyklų žolynuose valtorną apsikabinęs jaukiai sėdi kvailelis iš pasakos – jauniklis veršio akimis. Stebi basakoję moterį mėlyna suknia ir nė kiek nesistebi. Tartum taip ir turėtų būti. Tartum taip vyktų kasnakt. Jis žolynuose, jų miglose, o iš rūkų išplaukia pažadėtoji. Ima už rankos ir veda per pievas. Vedasi į namus, į visai tokį patį penkiaaukštį kaip Vilniuje, parsiveda į jo paties butą. Viename kambaryje – mama. Kitame – jis. (p.38)
Knygoje daug gamtinių ir intelektinių kodų: rašytoja vedžioja skaitytoją tiltais ir rūkanotomis pievomis, miesto erdvėmis. Atveria mistinį vandens pasaulį, nukelia pamąstymui į kapines, įsodina į per realybę ir vaizduotę dundantį traukinį, supažindina su turtingu meno pasauliu (Filharmonija, parodos, polonezas...)
Pauzės, nutylėjimai, lėtas ir ritmiškas kalbėjimas kuria intymumo įspūdį, kai rašytojas atsiveria skaitytojui
Kasdienybėje egzistuojančiam nepaprastam G. Adomaitytės sukurtam pasauliui pavaizduoti ir nerastum tinkamesnio kalbėjimo būdo. Užuominos. Puse sakinio pasakant nepasakoma ar laiku nutylant taip, kad pasijustų gyvenimo, ir ypač meilės, ištikimybės paslaptis, rašė N. Mikalauskienė apie „Karuselę“, tačiau mintis puikiai tinka apibūdinti ir „Upeivės“ pasakojimo būdą. Pauzės, nutylėjimai, lėtas ir ritmiškas kalbėjimas kuria intymumo įspūdį, kai rašytojas atsiveria skaitytojui. Ir ne tiesmukai, o subtiliai: per personažus, vaizdus, jausmus, išgyvenimus... Aptardama G. Adomaitytės knygą, I. Mitunevičiūtė teigia, kad nutylėjimų daugiau nei epinio pasakojimo, vietos vaizduotei begalybė, o pasitikėjimo skaitytoju – dar daugiau. Kaip tik tas pasitikėjimas skaitytoju ir glosto širdį: rašytoja tiki, kad skaitytojas supras, pamatys, duos laisvę savo vaizduotei... Jei skaitytojas įsižiūrės, įsiklausys, jam atsivers ne tik kūrinių pasaulis, bet ir atradimas, kad tekstuose daug pačios autorės.
Traukiniai. Puiki erdvė skaityti, kaip duodama interviu pripažįsta pati rašytoja, kūriniuose virsta vienu iš leitmotyvų (dar tiltai, upės, miestai, muzika...). „Upeivėje“ – vaiduoklių traukinys:
Pasišaukia geležinkelis. Viešbutyje prie stoties kelias naktis klausiausi, ką bando man subildenti per lėti, per vangūs traukiniai. (p. 24)
Tebedunda geležies keliu mano dienoraštis, barsto – nuo Vilniaus iki Šiaulių, nuo Šiaulių iki Vilniaus – neramius mano sakinius. (p. 27)
Minima ir mėgstama G. Adomaitytės švedų rašytoja Selma Lagerliof (bei Astrida Lindgren). Ir ne veltui, juk rašytoja – vaikų literatūros tyrinėtoja. Gal todėl ir jos kūriniai „Upeivėje“, nors skirti suaugusiems, atsiduoda tuo vaikams kuriančių rašytojų grynumu, tikrumu, nuoširdumu.
Apie Selmą Lagerliof ir jos gimtąjį, mieląjį Morbaką esu nemažai rašiusi. Laižiau medų per stiklainį, plaukiojau baseine be vandens – ir taip galima sakyti. (p. 90)
Kartą, Selmos Lagerliof dėka, patyriau palaimos akimirką. Buvau pavadinta Aka. (p. 91)
Reikšmingai atsiskleidžia ir tikroji G. Adomaitytės meilė – Filharmonija, kur pilkoje kasdienybėje patiriamas mažas stebuklas.
Retsykiais, išėję iš Filharmonijos, prie didžiosios gatvės didžiojo prekybos centro, stabtelime. Tuoj pulsime į buitį, tuoj...
Bet ne dabar, ne šią akimirką. (p. 103)
Knyga sudaryta iš trijų dalių: apysaka „Upeivė“, dvylikos novelių rinkinys „Rašomųjų mašinėlių metas“ ir septynių esė ciklas „Nuo geležinkelio tilto“. Visas dalis jungia bendras stilius, nesvarbu, apysaka, novelė ar esė – visi kūriniai alsuoja ilgesiu, romantika. Visuose vienaip ar kitaip paliečiamos giliausios žmogaus kertelės, visuose persipina realybė ir savas, subjektyvus pasaulis.
G. Adomaitytės gebėjimas sujungti savo patirtį ir vaizduotės pasaulį – nepaprastas talentas. Skaitytojui telieka atsiduoti tekstui ir alsuoti tuo pačiu ritmu kaip ir pasakojimas. Ne šio pasaulio, bet šiame – taip galima apibūdinti rašytoją Gintarę Adomaitytę ir jos knygą „Upeivė“, rašoma apie knygą ir telieka pridurti, kad medituoti lietuvišku būdu – tai skaityti šią knygą, užliūliuojančią ilgesio, laukimo, nostalgijos nuotaikomis.
