Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Knygos recenzija: Kam (ne)skamba K.Navako skambutis

Kęstučio Navako esė knygos „Begarsis skambutis“ recenziją pradėsiu ne nuo teksto, o nuo gana intriguojančio konteksto aptarimo, tiksliau, nuo žymios eseistės Giedros Radvilavičiūtės Navako knygai skirtos recenzijos, dar kartą patvirtinančios prielaidą, kad Lietuvos rašytojai literatūros lauką ir jo teikiamą simbolinį ir kitokį kapitalą valdyti nori patys ir vienareikšmiškai.
Begarsis skambutis
Begarsis skambutis

G.Radvilavičiūtės recenzija paskatino ne tik kuo greičiau įsigyti išgirtąją K.Navako knygą, bet ir susimąstyti apie tai, ką teks daryti tuo atveju, jei knyga nepatiks: subtiliosios eseistikos kūrėja, tarsi apsidrausdama nuo bet kokios alternatyvios nuomonės, visiškai nesubtiliai tvirtina, kad K.Navako esė gali nepatikti tik analfabetams ir kvailiams. Pasak G.Radvilavičiūtės, „Begarsis skambutis“ nesuskambės tiems ir toms, kurie, pirma, nesuvokia grynosios literatūros rūšies – eseistinės prozos; antra – nemoka lietuvių kalbos ir kitų kalbų, todėl nesugeba džiaugtis panašiai skambančių žodžių žaismu ir prasminėmis įtampomis, kurias šis žaismas kuria; trečia, puskvailiams, nes tik puskvailiai gali neįvertinti subtilaus lingvistinio K.Navako humoro. Panegirika baigiama reziumuojant, kad K.Navaką nuo Vladimiro Nabokovo skiria vos kelios raidės, o „Begarsis skambutis“ gali būti skaitomas kaip esė rašymo vadovėlis.

Taigi kas išdrįs prisipažinti esantis literatūrinis analfabetas ir puskvailis, t.y. pasakyti, kad išgirtosios K.Navako esė – ne šedevras? Kita vertus, įtaresniam galėtų kilti klausimas, ką gi iš tiesų G.Radvilavičiūtė šlovina: K.Navako kūrybą ar vadinamąją eseistinę prozą, kuriai priskiria K.Navaką ir kurios viena žymiausių kūrėjų ir gynėjų yra pati?

Sutapimas ar ne, bet recenzijoje ypač akcentuojamos ir giriamos K.Navako tekstų ypatybės, tokios kaip lingvistinis humoras, kasdienybės, autobiografinių patirčių sufikcinimas ir supoetinimas, žodžių žaismas ir iš jo gimstanti ironija, būdingi ir pačios G.Radvilavičiūtės eseistikai. Taigi pozityviai vertindama K.Navako eseistinę prozą ir siūlydama jo esė skaityti kaip eseistikos vadovėlį, G.Radvilavičiūtė į šį vadovėlį įrašo ir savo tekstus. Be to, save pozicionuodama kaip tą, kuri gali nustatyti, kokios gi esė tinka būti eseistikos vadovėlyje, G.Radvilavičiūtė sau prisiskiria mažų mažiausiai eseistikos polaukio lėmėjos poziciją.

Recenzijoje, pavadintoje „Penkiasdešimt melancholijos atspalvių“, geriausius K.Navako tekstų pavyzdžius, žodžių žaismo ir lingvistinio humoro atvejus G.Radvilavičiūtė pasirenka iš antrosios, mano galva, visapusiškai silpnesnės „Begarsio skambučio“ dalies, pavadintos „Tas, kuris aš“ (pirmoji dalis – „Sudegusių vabzdžių dulkės“). Šią knygos dalį sudaro esė su autobiografiniu pamušalu: paauglystės ir jaunystės nuotykiai Kaune laukinio kapitalizmo epochoje, epizodai iš rašytojų ir kitokio pobūdžio bohemiečių gyvenimo – išgertuvės, skaitymai, kelionės, rašytojiški nesusipratimai, meilės trikampiai, keturkampiai ir pan.

Eglės Petkutės/15min.lt nuotr. /Pirmąkart Placdarme svečiavosi K.Navakas.
Eglės Petkutės/15min.lt nuotr. /K.Navakas.

Nepaisant lingvistinio humoro, situacijos iš bohemiečių gyvenimo ganėtinai nykios ir trafaretinės, primena Jurgio Kunčino prozą, tačiau stokoja pastarojo sultingumo. Pavyzdžiui, esė „Kitas iš Giedros dėžutės“ (p. 126–131) – eilinė „Šiaurės vasaros“ išklotinė: aprašoma kelionė autobusu, nuvykimas į vietą ir įsikūrimas garsiojoje pievelėje, dešrelių pirkimas, diskoteka su vietiniais, laureato kepurė ir Giedros katinas. Bėda ta, kad „Šiaurės vasaros“ dalyvių ir vietinių siautėjimai bei jų aprašymai labiau primena atsiminimus apie eilinę mokyklos diskoteką, o ne dekadentiškosios bohemos, kokia tiek K.Navako pasakotojas, tiek jo moterys ir draugai neabejotinai save laiko, ekstravagantiškus nuotykius: pavyzdžiui, kaimo diskotekos kulminacija – estas, 

kai užspiegė Džordana, mano rankomis nusiplėšė savo marškinėlius ir trenkė į kampą. Mes irgi raitėme piruetus, tad viskas buvo reziumuota gal kiek patetiškai, bet tiksliai: mūsų kaime to dar nematė! Po šokių vyko meninė programa: dvi merginos ant lauko laiptų „aiškinosi santykius“ su trečia. Aktyviai įsitraukėme ir mes trys, baikeris, dolčegabana, žodžiu, visi. Buvo smagu ir gera pabendrauti su vietiniu jaunimu jam suprantamomis formomis. (p. 129–130)

Esėje „Priebalsių tėvynė“ keliaujama į Čekiją, o „Found in translation“ – į skaitymus Japonijoje, kur eilinį kartą K.Navako pasakotojui tenka sakyti kalbą, o jis eilinį kartą jos neturi, bet su žavios vertėjos pagalba improvizuotas Lietuvos pristatymas sulaukia netikėtos kitų dalyvių reakcijos („Lietuva yra poezijos šalis, sakau. Salė miršta iš juoko“, p. 117). Analogiška situacija ištinka ir Frankfurto mugėje:

Ten turėjau sakyti kalbą, o jos, aišku, iš anksto nebuvau pasirašęs. Po galingo atidarymo pobūvio „Gewandhaus“ išėjom su viena vertėja, mat sugalvojau genialų planą: dabar einam į mano viešbutį, aš ten rašysiu kalbą, o vertėja ją vers. Tačiau nuėjus iš kišenės išsirito viskio butelis, vertėja taip pat buvo įstabaus vizualumo, tad užsiėmėm visai ne tuo. Ir mugėje sakant kalbą teko visaip improvizuoti Vivaldi stiliumi, kartais pereinančiu į Paganini. (p. 153–154)

Ne ką įdomesni bei įvairesni (kartojimasis – viena didžiųjų šio tipo K.Navako tekstų bėdų) penkių gyvenimo moterų portretai (esė „Aušra“, „Monika“, „Lilit“ ir „Dvi“): visos penkios – kaip viena plėšrios kultūros mylėtojos. Skirtingai nei paprastosios barakudos, šio tipo grobuonės puola ne verslininkus, bet simbolinio kapitalo pritvinkusius poetus. Skaitant „moteriškąsias“ esė stebina faktas, kad šiaip jau gana gera atmintimi pasižymintis pasakotojas, prisimenantis sugėrovų pavardes, gėrimus ir kokio prekės ženklo drabužius sutiktieji ir sutiktosios vilkėjo, vos tik reikalui priartėjus prie romantinių, tai yra intymių situacijų, viską pamiršta. Štai, pavyzdžiui, išgertuvės su poetu Vladu Baltuškevičiumi aprašomos su smulkmenomis („Rugsėjo trečiąja sėdėjau Kauno menininkų namų kavinėje, valgiau pyragą „Magdė“ ir vaišinau poetą Baltuškevičių nuodu „Senasis ąžuolas“, pasakęs, kad tai gruziniškas konjakas“, p. 167), o apie sekso sceną su mergina teišlemenama – „nėra reikalo smulkiau nusakyti antrosios vakaro dalies“ (p. 166). O juk būtent čia ir praverstų ir lingvistinis humoras, ir žodžių žaismas.

Daug informatyvesnis esė blokas – vadinamosios Kauno esė, kuriose fiksuojamos XX a. pabaigos Kauno geografijos ir biografijos detalės. Pavyzdžiui, „Paskutinio teismo alėja“ – kadaise veikusių Laisvės alėjos kavinių ir jų lankytojų portretų sąvadas, o „Tarkim: vinilas“ ir „Prekyba Ltd.“ – istorijos apie sėkmingus ir nesėkmingus sandorius pardavinėjant plokšteles ir džinsus. Tekstai neabejotinai vertingi kultūros sociologui arba prabėgusio laiko ieškančiajam/-ai ir gali būti skaitomi kaip konkrečios kultūros tirštieji aprašymai, tačiau vertinant kaip „grynąją literatūros rūšį“, tai tėra gana tiesmuki situacijų aprašymai. Tipiškas epizodas:

Sovietmečiu veikė vadinamosios čekinės ir boninės, iš esmės, valiutinės parduotuvės, kuriose nuo asortimento gausos tiesiog sprogdavo akys. Sykį prisipirkau tos keistos valiutos ir išvažiavome su draugais sena „Pobieda“ tų gėrybių įsigyti. Važiavome smagiai, automobilyje iš audiokasetės grojo Carlosas Santana, čekinėje nusipirkome penkis egz. kažkokių suomiškų džinsų, pakeliui dar spurgų, šias sudėjom ant džinsų ir tai buvo klaida. Džinsai liko nukleckuoti, teko nemenkai skalbti. Tačiau džinsus pardavėme, kurgi čia neparduosi. (p. 161–162)

Iš tokių epizodų, įvykių, impresijų K.Navako esė ir sukabintos. Sąsajos tarp fragmentų grindžiamos tuo, kad įvykiai arba vyksta, arba yra atsimenami/pasakojami vienas po kito. Priežasties-pasekmės ar kokių kitų ryšių paprastai neieškoma, pasinaudojama seno pasakoriaus triuku – baigus vieną mikroistoriją, kita pradedama chrestomatine fraze – „sykį nutiko kuriozinis atvejis“ (p. 159), arba – „Būta ir keistų, nebūtinai skelbtinų atvejų“ (p. 162) ir pan. Pabaigai pasirenkamas arba situaciją neva apibendrinantis ir pakylėjantis poetizmas („Visada suprantame ir pajuntame tik kito mirtį. Juk kai aš mirsiu – nei pajusiu, nei suprasiu. Pajusiu tik šaltį. Šalčio nebus daug. Tik tiek, kiek tuo metu prireiks“, p. 215), arba tą pačią pakylėjimo funkciją atliekanti intertekstinė nuoroda („Kim Ki Dukui visos šios siužetinės linijos neabejotinai patiktų“, p. 202; „Dar atmintis. Ji, kaip rašė Julio Cortázaras, yra veidrodis, kuris skandalingai meluoja. Deja“, p. 196).

Tais atvejais, kai bandoma pasakyti kažką iš esmės, t.y. siekiama egzistencinių bedugnių, bandoma filosofuoti, apibendrinti, neišvengiama banalybių.

Bendrą vaizdą iš tiesų praskaidrina žaismingas įprastų, kasdienių frazių ir jomis nusakomų situacijų sukeistinimas pasitelkiant metaforas, literatūrines aliuzijas, žodžių žaismą. Pavyzdžiui, miesto sode prasėdėta „kartais net išdrįstant pakalbinti šalia rūkančias aklas ir kurč­nebyles merginas, kurios būtent taip ir reaguodavo“ (p. 102), „Vilniaus banko suvalgyta Orbita, legendinis restoranas, šalia kurio [...] sėdėdavo augaloti, gražūs, aukso grandinėm susirakinę Kauno čigonai“ (p. 103); „Šalia teatras, iš kurio, taręs Nevermore, išskrido Varnas“ (p. 103).

Tokių deimančiukų nemažai, vis dėlto pradžioje džiuginę ir linksminę, šie pašvaitai greitai ima blankti, nes savo struktūra yra identiški, taigi – nuspėjami, be to, funkciškai neturi jokios kitos nei stebinimo ir akimirkos nuotaikos perteikimo paskirties. Tais atvejais, kai bandoma pasakyti kažką iš esmės, t.y. siekiama egzistencinių bedugnių, bandoma filosofuoti, apibendrinti, neišvengiama banalybių: „Visa tai išorė, kažkur labai giliai mes vienodi: labai blogi ir labai geri. Angelas ir demonas šalia vienas kito“ (p. 208). Taigi jei antrąją "Begarsio skambučio" dalį ir galima pavadinti eseistikos vadovėliu, tai yra ganėtinai nuobodus ir neišradingas vadovėlis, kuriame pristatomos tradicinės vadinamosios eseistinės prozos temos, struktūros, veiksenos.

Pirmoji "Begarsio skambučio" dalis eseistikos vadovėliu negali būti iš esmės: vadovėlyje pristatomi tipiški atvejai, o skyrių „Sudegusių vabzdžių dulkės“ sudarančios esė nėra tipiškos – tai keisti, fantastiškus padarus primenantys tekstai, išsiskiriantys siurrealistiškai takia vaizdinija, laiko ir erdvės transformacijomis, lėtu tempu.

Šiuos tekstus galima vadinti poezijos ir prozos ribas niveliuojančiais pojūčių tekstais, kalbinėmis priemonėmis perteikiančiais tokius, atrodo, neįkalbinamus reiškinius kaip liūdesys, svaigulys, baimė, vienatvė, bejėgiškumas, geismas ir pan. Tiesą sakant, „Augalų atmintis“, „Japonijos užkariavimas“, „Padange pylėsi paukščiai“ ar „Des Knaben Wundenhorm“ – net ne esė mums tradicine prasme, o savitas autorinis žanras. Skirtingai nei anksčiau aptartos esė, dauguma šių tekstų turi siužetą.

Tačiau tai nėra linijiškas, į tikslą – paslapties įminimą, konfliktų išsprendimą – vedantis pasakojimas, o poststruktūralistų literatūros teoretikų itin mėgstamą rizomą, kitaip – šakniastiebį primenanti struktūra: daugiakrypčiai, išsišakoję, tarpusavyje persipynę pasakojimai pasakojimuose, kuriuos sieja ta pati nuotaika arba pojūtis – melancholija, svaigulys, grėsmė. Pavyzdžiui, į istoriją apie indus daužančią moterį įsiterpia pasivaikščiojimo miesto parke epizodas, kurį sudaro paskiros, bet su pagrindiniu pasakojimu sąveikaujančios parko, plaukų, nebūties, rudens linijos ar mini-istorijos:

O jei jau taip, reikia eiti į parką, parkas tokiomis dienomis ypač intensyvus, savaip tarpplanetinis, košiamas kosminio vėjo, jei kada ir įvyks tarpplanetinių civilizacijų kontaktas, tai tik jame, ir dažnai ten būnant atrodo, kad šiandien.

Ji paneria pirštus į plaukus, ir tai yra vienintelis jai patinkantis jos bruožas: plaukai, nebylieji liudytojai. Visatos laidininkai. Juk visa žvaigždžių informacija ją pasiekia būtent per plaukus.

Tačiau per visus kitus jos bruožus informaciją siunčia granitas, šlynas, anglis ir lauko špatas – įkyrieji elementai.

Štai pro šalį praeina jauna pora, tokios visada lyg įklijuotos į kraštovaizdį, net truputį atsiklijavusios, eina nematydamos. Ji nulydi porą savaip dėkingomis akimis, atsistoja nuo suolelio ir eina tuščia, pusamžiais klevais apsodinta alėja, vedančia link properšos, kurioje spindi šviesa, ir atrodo, kad, išskyrus ją, daugiau ten nieko nėra. Jai norisi išnykti ten, kur nėra nieko. (p. 25–26)

Autentiškas stilius – ir didžioji K.Navako stiprybė, ir silpnybė: rašoma tuo pat metu ir pernelyg gerai, ir nepakankamai gerai.

Taigi jei vadovėlinėje dalyje K.Navakas demonstruoja techniką, tai pirmosios dalies tekstai – autentišką stilių, kuris nėra nei paveldimas, nei išmokstamas, o tiesiogiai susijęs su rašytojo autobiografija ir jo kūnu. Šia prasme būtent stilius yra tai, kas išskiria rašytoją iš visų kitų, kas yra nepakartojama, nes dviejų identiškų kūnų su identiškomis biografijomis būti negali.

Šis autentiškas stilius – ir didžioji K.Navako stiprybė, ir silpnybė: rašoma tuo pat metu ir pernelyg gerai, ir nepakankamai gerai – bemaž intuityviai sugebama sukurti specifinę atmosferą, kuri tokia trapi ir efemeriška, neįprasta ir tam tikra prasme neįtikėtina, kad menkiausias netikslumas, ne vietoje ištartas žodelytis suveikia kaip nepateisinamas trikdis. Pavyzdžiui, nuosekliai išaugintą geidulingo ilgesio situaciją akimirksniu sugadina nežinia iš kur ir kam atniręs akvalangas – semantiškai lyg ir derantis, bet stiliaus požiūriu priklausantis visai kitam registrui:

Niekada neateidavai, nykdavai į visokius savo darbus, nors žinojau, kad jokių darbų neturi. Ieškodavau tavęs kitaip: uostydavau tavo drabužių pažastis, žiūrėdavau, kaip savo kambaryje išdėlioji daiktus, iš viso to tave spėliodavau. Dažniausiai atspėdavau. Grįžusi rasdavai savo kambaryje mano jau atspėtą tylą.

Vonioje ieškodavau tavo kelnaičių, jose dar būdavo tavo kvapo, koks vos juntamas lašas šlapimo, ir jį sukvėpuodavau kaip paskutinį akvalango deguonį. Ir buvo savaip gera taip gyventi. (p. 44)

Atskiro paminėjimo vertas pasakojimas „Iš gyvenimo vaisių ir daržovių“ (p. 93–98), kuriame pasitelkus personifikaciją banalūs kasdienybės objektai – svogūnai, bulvės, salierai ir pastarnokai – tampa buvimo pasaulyje būdų metaforomis. Jei "Begarsio skambučio" tekstai būtų vaisiai, tai neabejotinai – žemuogės:

Žemuogės turbūt yra vabzdžių porūšis, nes nuolat slepiasi po lapais, kažkur išskrenda, sugeba išskristi net iš mūsų burnų. Žemuogės yra stiprios, gal kiek net isteriškos. Su jomis reikia susitarti, nes susitarus kiekviena isterija gali virsti sapnu ar svajone. Deja, jos neilgaamžės, bet juk visų vabzdžių gyvenimas trumpas. (p. 97) 

1 Giedra Radvilavičiūtė, „Penkiasdešimt melancholijos atspalvių“, in: Šiaurės Atėnai, 2015-04-3, Nr. 7, p. 11.

2 Apie kitus žaidimo literatūros lauke būdus ir strategijas žr. Virginija Cibarauskė, „Kas, dėl ko ir kaip kovoja literatūros lauke?“, in: Žmogus ir žodis, 2014, t. 16, Nr. 2, p. 86–103.

Šis tekstas paskelbtas leidinio „Naujasis Židinys-Aidai“ 6 numeryje

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai