Kartais Kim Young-ha vadinamas „Korėjos Murakami“, ir tam tikrų paralelių iš tiesų galima įžvelgti. Kim Young-ha apsakymams irgi būdingas pabrėžtinas estetiškumas, jis nevengia drąsių erotiškų scenų, realybė jo kūrinių pasaulyje persipina su mistika. Galbūt turimas omenyje ir vakarietiškumo, kosmopolitiškumo pojūtis, kuris būdingas tiek Haruki Murakami, tiek Kim Yong-ha kūriniams.
Žinoma, H.Murakami tikrai nėra vienintelis rašytojas, akivaizdžiai padaręs įtaką šio rašytojo kūrybai. Štai apsakymas „Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui?“ tiesiog dvelkia Franzo Kafkos kūriniams būdinga atmosfera – jame pasakojama apie žmogaus ir biurokratinės, nejautrios institucinės sistemos susidūrimą; kartais galima pajausti ir aiškų Kobo Abės knygų poveikį. Akivaizdu, kad šio rašytojo kūriniai formavosi ir stipriai veikiant kinematografijai – jo apsakymai itin vizualūs, estetiški, – tiesa, kartais tai net pakiša koją, nes atrodo, jog autoriui formos dėlionės tampa svarbesnės nei turinys.
Šioje apsakymų rinktinėje galime rasti įvairiausių literatūrinių žanrų šešėlių – siaubo romanų, fantastikos, detektyvinių istorijų, o atmosfera dažniausiai artima nuaro kino žanrui, romantiškai niūri ir daugiaprasmė.
Tai apsakymai, kuriuose svarbiausia yra nuotaika, slėpininga atmosfera, o ne nuoseklus istorijos vystymas su aiškia fabula. Ne veltui viename iš apsakymų cituojamas Ernesto Hemingway'aus apsakymas „Kilimandžaro sniegynai“ ir klausiama, – tai kodėl visgi leopardas mirė nuo šalčio kalno viršūnėje? Lygiai tokių pačių neaiškumų, o tik nuojautų, klausimų be atsakymų kyla ir skaitant korėjiečio apsakymus. Bene labiausiai įstrigęs nerimo, laukimo, nežinios jausmas apsakyme „Vėjas pučia“.
Jo apsakymuose mergina įsipainioja į keistos grupelės, kurios nariai buvo nutrenkti žaibo ir ieško to paties aštraus pojūčio atkartojimo, veiklą; žmona sužino, kad jos vyras vampyras; erotiški žaidimai perauga į nusikaltimus, o įsimylėjęs moterį žmogus pamažu ima nykti. Čia nemaža dozė siurrealizmo, absurdo, grotesko ir komiškų situacijų.
Autorius apsakymais tarsi kuria paveikslus, tačiau retkarčiais nepaleidžia įspūdis, kad gelmės juose pritrūksta. Tarsi sustabdytas gražus (arba kaip tik pakankamai niūrus, slegiantis) vaizdas, tačiau ilgesniam laikui mintyse jis neužsilieka ir niekam ypatingam neįpareigoja.
Akivaizdu, kad rašytojas turi savitą braižą, o šie apsakymai tebuvo jo kūrybos pradžia, pramynę kelią į populiarumą. Tačiau jau ir pati pradžia buvo pakankamai daug žadanti ir siūlanti paieškoti vėlyvesnių jo romanų, deja, lietuviškai dar neišleistų.
