Pirmajam ciklo romane „Mirtis šeimoje“ Knausgårdas koncentravosi į mirties temą, tačiau tuo pačiu įpindavo savo paauglystės prisiminimus, santykius su vyresniuoju broliu, motina ir nutolusiu, nenuspėjamu tėvu, analizavo skausmą ir kitus prieštaringus jausmus, patirtus tėvui mirus. Antrojoje ciklo knygoje „Mylintis žmogus“ aprašė rašytojo, o kartu jauno tėvo portretą, santuokinį gyvenimą, balansuojantį tarp kūrybos, aistros ir vaikų vežimėlių. Trečioji dalis, kaip ir nurodo jos pavadinimas, „Vaikystės sala“ apima septynerius Karlo Uve metus, kurie prabėga mažoje Tromøya saloje prie Norvegijos pietinės pakrantės, kuomet jis pradeda lankyti mokyklą. Ši salos istorija tarsi savarankiška knyga: kaip vieta, laikotarpis, gyvenimo etapas. Nuo šitos ciklo dalies su autoriaus kūryba gali pradėti pažindintis nauji skaitytojai, nes ji niekuo nesisieja su pirmosiomis knygomis – čia nėra chronologinės tąsos, vienintelis ryšys – tas pats herojus.
Romaną „Vaikystės sala“ galima vadinti praeities ir atminties tyrinėjimu, kuomet iš vaikystės šulinio dugno autorius traukia ir apžvelgia savo ankstyvuosius prisiminimus, trauminius epizodus ir kitus, į sąmonę įsirėžusius, vaizdų srautus, kurie švyti visomis spindinčiomis salos pavasario ir rudens miškų ir ežerų spalvomis: „Atmintis yra pragmatiška, gudri ir sukta, bet ne priešiškai ar piktybiškai – ji kaip tik bando patenkinti savo šeimininką. Kai kuriuos prisiminimus ji nustumia į užmaršties tuštumą, kai ką iškreipia nepažįstamai, kai ką galantiškai supranta ne taip, o dar kai ką, ypač gera, prisimena ryškiai, aiškiai ir tiksliai. Ką ji atsimins tiksliai, tikrai nebus lemta nuspręsti tau pačiam.“
Ši dalis primena pasaką, kurioje gausu archetipų, mitologijos, kur šviesūs, gražūs, geri dalykai nuolatos kovoja su blogiu, tamsa ir pagundomis. Tą šviesą šioje knygoje įkūnija augantis, bręstantis vaikas, dar tik atrandantis save ir pasaulį, o tamsą - negailestingas, griežtas ir tironiškas tėvas. Nepaisant to, kad tėvas yra gerbiamas ir mėgiamas mokinių bei kolegų mokytojas, namuose jis nuolatos terorizuoja, tyčiojasi ir žemina savo vaikus, naudoja prieš juos psichologinį ir fizinį smurtą, atima vakarienę, neleidžia į plaukimo pamokas net už tokius smuklius nusižengimus kaip kojinės pametimas, televizoriaus įjungimą ar obuolio suvalgymą. Karlas Uvė ne kartą knygoje užsimena, kad gyvena su nuolatiniu baimės jausmu, kad vien nuo minties apie tėtį, jog toks egzistuoja, gyslose ima pulsuoti baimė. Rodos, kad ir kas nuostabaus vyktų jų gyvenime, tėvas visada ras prie ko prisikabinti ir apkartinti džiaugsmą, net vaiko gimtadienio rytą.
Visiška naratoriaus priešingybė yra jo motina - linksma, rūpestinga psichiatrijos slaugytoja, įkūnijanti meilę, kuri savo buvimu šalia vaikų, atmiešdavo tėvo skleidžiamą tamsą: „Ji mane gelbėjo, nes be jos būtų tekę gyventi vienam su tėčiu, o tokiomis aplinkybėmis anksčiau ar vėliau būčiau pasidaręs galą“.
„Vaikystės sala“ sklidina mažų vaikystės džiaugsmų, išdaigų, tapatybės paieškų, nusivylimų draugais ir pirmosiomis meilėmis, savo kūno atradimų ir seksualinių potyrių jausmų, įžengiant į paauglystės pasaulį. Knausgårdo vaikystės kovos su mergaitėmis, mokytojais, bendraamžiais ar savo paties kūnu vyksta jo šeimyninių traumų fone.
Kuo Knausgårdas skiriasi nuo kitų rašytojų? Jis negaili skaitytojui pateikti pernelyg atvirų ir intymių apmąstymų, begalės detalių, kad skaitytojas maksimaliai pajustų kiekvieno judesio, potyrio, kulto, teroro, burtų galią, kad pajustų gyvenimo tikrovę, tokią, kokia ji yra, be jokių dekoracijų ar uždangų. Pvz., jis nesibovi aprašinėti masturbacines sscenas ir tai, kaip vaikai tyrinėja bei vienas su kitu lygina savo išmatų spalvą, tekstūrą; lytinių organų dydžius; vaikiškas patyčias, kai ateina į plaukimo pamoką su mamos nupirkta mergaitiška gėlėta plaukimo kepurėle ir t.t.. Amerikiečių rašytojas Jonathanas Lethemas Knausgårda pavadino „imperatoriumi, kurio apsinuoginimas pranoksta karališkąją prabangą“ ir, manau, kad ši Knausgårdo savybė tapo jo vizitine kortele, jo kūrybiniu braižu, didžiausiu jo kūrybos koziriu.
Knygoje aprašoma vaikystė tampa neatsiejama nuo knygos herojų supančios salos gamtos – miškų, kalnų, jūros, kur dažniausiai leidžia laiką iš namų ištrūkę vaikai: „...galėjai įsivaizduoti, kad miškas turi gelmę, neišmatuojamą gelmę, ir yra kupinas paslapčių“. Artėjant paauglystei Karlas Ove su draugais archetipiniame miške randa pornografinių žurnalų, kurie romane tampa lyg šventos, bet prakeiktos piktogramos: „kas ten juos palikdavo, nenutuokėme, žurnalus žarstė Dievo ranka, jie buvo gamtos dalis – kaip plukės, kačiukai, patvinę upeliai ir lietaus nugludintos uolos pakrantėje.“ Bręstančio vaiko sąmonėje slypi ne tik „stiprus jaudinantis troškimas“, bet ir „mirties karalystė“. Nepaisant autoriaus autobiografinių nuorodų, reikia nepamiršti, kad Knausgårdas visgi kuria grožinę literatūrą. Kai knygos pabaigoje paauglys pereina į vidurinę mokyklą ir „nustoja melstis Dievui“, jis šį perėjimą į naują pasaulį pažymi pavogto „uždrausto vaisiaus“ suvalgymo apeigomis. Štai taip mes gauname istoriją, kurioje stebime, kaip „neapykanta“ tėvui užaugina maištininką, sakantį ir darantį tai, ko galbūt neturėtų.
Trečiojoje knygoje Karlas Ove Knausgårdas, skirtingai nuo pirmųjų romanų, laikosi linijinio ir labiau tradicinio pasakojimo. „Vaikystės salos“ stilius yra daug tiesesnis, ji daugeliu aspektų yra paprasčiau ir lengviau skaitoma, nors pagrindinė įtampa, vaikystėje kilusi dėl Karlo santykių su tėvu, čia yra labiau juntama nei pirmosiose knygose. Tėvo šešėlis, temdantis vaikystės džiaugsmus, nuosekliai slenka per visą knygą. Reikia pripažinti, kad šioje knygoje vaikystės neteisybės yra geriau užfiksuotos, nei tėvystės patirtys antrojoje knygoje, bet tai tikriausiai, dėl to, kad „Vaikystės saloje“ nebėra iš šono viską stebinčio rašytojo balso, vietoje jo dėmesys sutelkiamas tik į jauno autoriaus „aš“ vaikystės išgyvenimus.
„Vaikystės sala“ visiškai panardina skaitytoją į Knausgårdo aprašomą pasaulį, kuriame jauku ne tik tada, kai autoriaus patirtys primena tavuosius vaikystės ar paauglystės išgyvenimus, ar kaip tik - neprimena, nes rašo apie kažką labai jautraus ir intymaus, bet ir tada, kai autorius rašo apie tokius paprastus dalykus,– kokias knygas jis skaitė vaikystėje, kokią muziklą klausė ar ką valgė vakarienei. Visos aprašomos smulkmenos tarsi perleistos per suaugusio vyro filtrą, o visos, atrodo, atsitiktinės detalės yra susiejamos su bendru jo gyvenimo portretu ar lyginami su kitais reikšmingais gyvenimo momentais.
Jaunojo Karlo Ove pasakyta frazė „supratau, kaip svarbu, kad vienas mano pasaulis išliktų tyras ir šviesus, ir neperimtų kito pasaulio ilgų ir tamsių šešėlių“ puikiai apibūdina šią knygą. Būtent tokia yra Karlo Ove Knausgårdo „Vaikystės sala“, nors ir temdoma tamsių tėvo tironijos šešėlių, tačiau visumoje nugalinti tamsą, išlaikanti šviesų knygos įspūdį.
