Vilniaus istorija aktyviai besidominti G. Viliūnė skaitytojus nukelia į XVI amžiaus miestą, kuriame siautėja maras, rezgamas sąmokslas ir vyksta daug kitų intrigų, o taip pat mezgasi ir meilės istorija.
Romane „Magdalė, smuklės merga“ Vilnius meistriškai atskleidžiamas ne tik per įvykius, bet ir per žmones, o šie – kuo įvairiausi: nuo didikų, realių istorinių asmenybių iki eilinių miestelėnų. Žinoma, neapsieinama be garsiųjų Radvilų pavardės, tačiau šie autorės valia paliekami ne pirmame ir net ne antrame plane, o knygos pradžioje skaitytojai supažindinami su kunigaikščiu Mykolu Glinskiu. Įtikinantis personažas, nes išmoningai atskleidžiami senyvo kunigaikščio motyvai, kodėl rezga sąmokslą, siekia pakenkti LDK ir nuniokoti Vilnių. Kitas itin svarbus personažas šiuose istoriniuose įvykiuose – Vilniaus vaivada ir LDK kancleris Albertas Goštautas. Vilniuje prasidėjus neramumams jis ne tik pats aiškinasi, kas vyksta, bet įtraukia ir paprastus miestelėnus.
Beje, kaip tik eiliniai viduramžių miesto gyventojai ir yra patys spalvingiausi, įdomiausi ir labiausiai dėmesį patraukiantys personažai. Susipažinsite su stipria, vyro palikta merdėti, bet išgyvenusia per marą, drąsia ir sumania pirkliene Agota. Sutiksite puikią virėją Eufrosiniją ir vėjavaikį smuklės berną Kasių, ir vaistininką Mikalojų, svajojusį tapti poetu, ir dar daug kitų. O visų svarbiausia, žinoma, yra Užupio smuklės kekšė Magdalė. Originalus G. Viliūnės sprendimas pagrindine romano veikėja pasirinkti ne kilmingą damą ar šiaip vargšę našlaitę, o jauną paleistuvę kūriniui suteikia egzotikos, kelia netikėtumo įspūdį, skatina skaitytojo smalsumą: kaip tokią merginą vertina miestelėnai, kaip susiklostys jos gyvenimas, ar ji išgyvens meilę ir kas tokią merginą pamils?..
Gimė Kasius ir Magdalė tą pačią savaitę. Kasius buvo jauniausias vaikas pasiturinčio ir gerbiamo smuklininko Senkos šeimoje. O Magdalę pagimdė smuklėje dirbusi paleistuvė. Gimdydama ir numirė. Senkos žmona Avdotė, geros širdies moteris, pasiliko našlaitėlę ir žindė pakaitomis su Kasium. <...> o keturioliktąją Magdalės gyvenimo vasarą iškeliavo pas Viešpatį ir šinkorka Avdotė. <...> Laimei, smuklininkas Senka išmesti neleido, mat Magdalei krūtys anksti parsikalė ir buvo paveldėjusi motinos gražumą. Šinkorius pirmasis ją išbandė, liko patenkintas ir paliko smuklėj, liepė padurkus kilnoti. Taip penkiolikos sulaukusi Magdalė paveldėjo motinos darbo vietą. Nieko kito ir nemokėjo.
Tačiau taip buvo iki maro, užėjus marui daugelis išmirė, o kitų gyvenimas persimainė. Taip nutiko ir Magdalei – ją priglaudė pirklienė Agota. Pirklienės namuose Magdalė kitokio gyvenimo pamatė. O dar vėliau Magdalė atsidūrė teisėjo Vaitiekos Sirtauto rūmuose. Magdalė iš prigimties ne tik graži, bet ir turinti neeilinių savybių, o taip pat yra smalsi, imli, sumani, apsukri, tad ne tik priima likimo jai siųstus išbandymus, bet ir pasinaudoja visomis to paties likimo teikiamomis progomis.
Per Vilniaus gaisrą tėvo namus ir palikimą praradęs Kristupas Mingaila taip pat blaškosi tarp XVI amžiaus Vilniaus mūrų ir doram jaunikaičiui romano pabaigoje atlyginama už jo vargus ir gerumą. Likimas suveda Kristupą ir Magdalę, o jų meilės istorija įausta į miesto, istorijos, kultūros ir politikos verpetą.
Romano veikėjai – spalvingos asmenybės, jų gyvenimas įdomus ir kerintis: knygoje detaliai atskleidžiama miestelėnų kasdienybė, jų buitis, virtuvė, papročiai, rezgamos pinklės ir amato vingrybės, pasakojama apie šventes, maldas ir įvairius burtus. Pavaizduoti viduramžių Vilniui autorė pasitelkia paprastą kalbą, sklandų sakinį, aiškią mintį ir neįmantrią kūrinio struktūrą – dėl tokio sprendimo knygą skaityti labai lengva, o malonumo teikia spalvingi personažai, tikroviškas jų ir miesto vaizdavimas bei daugybė nutikimų, įsukančių į miestelėnų gyvenimo verpetą. Puiki atostogų knyga istorinių romanų gerbėjams.
