„Kai pirmąsyk pamačiau musulmonus, atsitraukiau: gal jie kuprinėje turi granatą, gal aš jiems atrodau laisvai prieinama moteris? – knygos „Kerintis Iranas“ pristatyme kalbėjo autorė, teisės mokslų daktarė Rita Matulionytė. – Kai susipažinau su iraniečiu, pradėjau klausinėti – ar tikrai moterys negali į gatvę išeiti, ar, jei nuvažiuočiau, mane užmėtytų akmenimis? Jis šyptelėjo: „Kad ir ką pasakyčiau, nepatikėsi. Verčiau atvažiuok.“ Nuvažiavau.“
Nuvažiavusi į Iraną ji itin pamėgo šį kraštą, apsistojo čia ilgėliau, dalyvavo iraniečių šeimos gyvenime, mokėsi persų kalbos, tyrinėjo persų literatūrą, o galiausiai ir išleido šią knygą, kuri gali būti puikus gidas į šios šalies kultūrą, istoriją, pažintis su vietos žmonių gyvenimo būdu.
Jau įžangoje autorė rašo: „Turiu įtikinti, kad čia nėra taip blogai, kaip teigia mūsų žiniasklaida. Turiu paneigti, kad musulmonai – pikti teroristai, laikantys savo žmonas uždarytas namuose. Turiu pasidalinti, kad jie – žmonės, kaip ir mes, su savo privalumais ir trūkumais“. Iš tiesų, knyga yra pakankamai objektyvi, kiek tai yra įmanoma rašant apie savo asmeninius įspūdžius, patirtus svečioje šalyje. Knygą ji rašo su akivaizdžia meile Iranui, tačiau kartu neužmerkia akių ir į tai, kas šioje šalyje blogo, kokios tamsiosios gyvenimo šioje šalyje pusės.
Ar iš tiesų ten skurdas ir beteisės moterys?
Visų pirma, reikėtų pasakyti, kad tai nėra kelionių knyga (kelionių pasakojimas apie Iraną Lietuvoje taipogi yra išleistas – tai 2010 metais pasirodžiusi Mariaus Abramavičiaus knyga „Punktyrai kelio paraštėse. Kelionė į Iraną 2009 m. vasarą“), o autorė jau įžangoje ir pati tai pabrėžia – didžiąją dalį šalies ji matė tik prabėgomis, o daugiausia laiko praleido Mašado mieste. Tačiau ir tikslas buvo rašyti ne kelionių įspūdžius, o pasistengti apibendrinti žinias ir savo įspūdžius apie Irano žmones, jų istoriją, šiuolaikinį gyvenimo būdą, besikeičiančias vertybes.
Autorė knygoje stengiasi nutolti ir nuo politikos, parodyti, kad Iranas – toli gražu ne tik tai, kas rodoma per televizijos žinias. Tiesa, rašydama apie šalies istoriją ji kiek vietos skiria ir dabartinei politikai. Anot autorės, beveik visi žmonės, kuriuos teko sutikti Irane, buvo, švelniai tariant, ne itin geros nuomonės apie dvasinį lyderį ir politinę sistemą, o daugiausia besąlygiškai lyderį gerbiančių žmonių – žemesniuose socialiniuose sluoksniuose, kurių, kaip rašo R.Matulionytė, „vienintelis informacijos šaltinis – valstybinė žiniasklaida, savo propagandiniu pobūdžiu labai primenanti Sovietų Sąjungos laikus“. „Apibendrinant įvairiaspalvę Irano istoriją galima pasakyti: nors daugelis iraniečių didžiuojasi savo senąja istorija ir jos pasauliniu palikimu, jie dažnai gėdijasi savo dabartinės politinės situacijos“, – rašoma knygoje.
Nors šalis turi vieną niūriausių įvaizdžių pasaulyje, nors gatvėse atmosfera atrodo slogi, privačioje erdvėje žmonės dažniausiai yra džiaugsmingi, nuotaikingi, šnekūs
Jau knygos pradžioje autorė pateikia pagrindinius stereotipus, kuriais dažnai maitinami Vakarų gyventojai. Be abejo, vienas gajausių – tai, kad Irane moterys neturi jokios teisės. Taip, Irane kūno dengimas yra privalomas, tai griežtai prižiūri religinė policija. Tačiau, anot autorės, šiuolaikinės moterys prieštarauja tokioms taisyklėms ir randa būdų, kaip pabrėžti savo grožį. „Lyginant su Vakarų Europos moterimis, iranietės daug labiau rūpinasi savo išvaizda, lepina kūną įvairiomis procedūromis, naudoja daugiau kosmetikos, nešioja įspūdingas šukuosenas, vakarėlių metu labiau puošiasi“, – rašoma knygoje. Vadovaujamą darbą moterims gauti sunkiau nei pas mus, tačiau nėra neįmanoma, čia daug išsilavinusių, karjerą darančių dailiosios lyties atstovių.
Kitas pakankamai gajus stereotipas – kad Irane nesaugu. Autorei pasirodė priešingai – tai gana saugi šalis su vienais iš svetingiausių žmonių pasaulyje.
Taip pat neretai sklando ir nuomonė, kad Irane klesti skurdas. Iš tiesų, anot R.Matulionytės, Iranas yra labiau išsivysčiusi šalis nei daugelis vakariečių mano, tačiau kaip ir visose besivystančiose šalyse atotrūkis tarp pasiturinčios ir skurstančios visuomenės dalies yra didelis. Irane pasiturinčio visuomenės sluoksnio gyvenimo standartas yra daug aukštesnis nei vidutinio lietuvio. Žinoma, ekonominių bėdų yra ir čia nemažai – didelis jaunimo nedarbas, mokesčių slėpimas, problemos, su kuriomis susipažinus, anot autorės, Lietuvos ekonomikos problemos pasirodo mažos bent reliatyviai. Tačiau kartu yra ten ir tai, ko taip trūksta Lietuvoje – turtingųjų pastangos padėti skurstantiems, aktyvus pasiturinčiųjų dalyvavimas labdaros organizacijose.
Skirtumai tarp privačios ir viešos erdvės
Knygoje autorė stengiasi perteikti kaip įmanoma platesnį vaizdą apie Iraną, ji rašo apie jo turtingą istoriją, kultūrą, religiją, gamtą, klimatą, santykius šeimoje, maistą, meną, aprangą, šventes, viską stengdamasi pateikti neakademine kalba, iliustruodama ir savo pačios patirtimis šioje šalyje, na, o dar didesnio vaizdingumo prideda ir gausios knygos iliustracijos.
Itin įdomus skyrius, kuriame ji aprašo iraniečių būdą, gerai charakterizuojantis šios šalies kultūrą – čia itin akivaizdūs skirtumai tarp tų pačių žmonių privačioje erdvėje ir viešumoje. Nors autorė pripažįsta, kad pirmasis įspūdis šalyje nebuvo labai malonus, žmonės (ypač moterys) čia vengia tiesioginio akių kontakto, veidai niūresni, tačiau visai kitoks įspūdis susidaro privačioje erdvėje – į akis krenta svetingumas, draugiškumas, šiltas, džiaugsmingas būdas. „Nors šalis turi vieną niūriausių įvaizdžių pasaulyje, nors gatvėse atmosfera atrodo slogi, privačioje erdvėje žmonės dažniausiai yra džiaugsmingi, nuotaikingi, šnekūs. Iraniečiai juokiasi daug ir garsiai. Pasibuvimuose dalyvauti smagu“, - rašo autorė. Besididžiuojantys savo šalimi, mandagūs, lankstūs ir vėluojantys, išsilavinę, o kartu ir prietaringi, mėgstantys prabangą, o kartu skiriantys daug dėmesio labdarai – tokie pasirodė autorei šio krašto žmonės.
Kaip rašoma knygoje, iraniečių šeimose rolės gana tradicinės: namus tvarko, valgį ruošia moteris, o šeimą išlaikyti – vyro pareiga. Paprastai moteriai nereikia dirbti, nebent vyras nesugeba aprūpinti šeimos. Tačiau šiuolaikinės moterys pačios nusprendžia, dirbti joms ar ne. Yra čia ir skyrybų, santuokos nebėra tokios tvirtos kaip anksčiau, tačiau laisvesnis požiūris įsitvirtina sunkiau nei pas mus – jis slopinamas tiek valstybės, tiek religingos visuomenės.
Esame ne tokie jau ir skirtingi
Žinoma, mums iš šono kai kas gali atrodyti ir sunkiai priimtina – tarkime, darbo kultūros santykiai, kuriuose vėlavimas, atidėliojimas, neskubėjimas yra priimtini kaip savaime suprantamas dalykas („Juos palyginčiau su siciliečiais, – rašo autorė. – Susidaro įspūdis, kad jie niekur neskuba. Vėluoti į darbo susitikimą – taisyklė. Jei ateisi laiku, gali būti paklaustas: „Tu gal neturi ką veikti? Nesi užimtas?“ Pasitaiko punktualių iraniečių, bet galiausiai jie lieka taip nusivylę nuolatiniu kolegų ir draugų vėlavimu, kad ir patys pradeda nepaisyti punktualumo“)
Juos palyginčiau su siciliečiais, – rašo autorė. – Susidaro įspūdis, kad jie niekur neskuba
Tas pats jau minėtas atotrūkis tarp deklaruojamų viešai dalykų ir to, kas vyksta asmeninėje erdvėje, puikiai matomas ir kitose srityse. Pavyzdžiui, nors viešojoje erdvėje gali pasirodyti, kad šioje šalyje visi labai religingi, tai nebūtinai yra tiesa. Mitas, kad jie visiškai nevartoja alkoholio – trečiadieniais ir ketvirtadieniais (musulmonų savaitgaliais), Irane suvartojami didžiuliai kiekiai alkoholio, daugiausia – kontrabandinių spiritinių gėrimų. Tas pats ir su seksualiniais santykiais – nors oficialioje erdvėje tai yra viena iš didžiausių tabu, privačioje erdvėje jaunosios kartos propaguojamos vertybės daugiau ar mažiau panašios į Vakarų vertybes.
„Tad net praktiniai skirtumai tarp mūsų ir iraniečių musulmonų kasdienybės pamažu nyksta“, – rašo autorė.
Šios knygos skaitymas – puiki pažintis su šalimi, po kurios informaciją apie Iraną, manau, imsite vertinti kiek kitokiu žvilgsniu. Įvilktas į kiek kitokią formą nei mūsų, ten vyksta panašus į mūsų gyvenimas, o šios šalies istorija ir kultūra nusipelno įdėmaus žvilgsnio.
