Tai tekstas apie baimę ir skausmą – apie besąlyginį jų peržengimą. Abramović garsėja kaip baimės diktuojamų ribų nepripažįstanti menininkė. Ji savo memuaruose kalba apie tai, kiek baimės jai teko įveikti vaikystėje ir jaunystėje. Apie tai, kaip jos tėvai, Jugoslavijos karo didvyriai, ją augindami, neleido jokio silpnumo, pažeidžiamumo. Ir apie tai, kaip menas galų gale jai tapo šių dalykų laidininku, iškrova, įveika.
Mokykloje buvau šachmatų klubo prezidentė – gerai žaidžiau. Mano mokykla nugalėjo varžybose, ir aš buvau išrinkta scenoje atsiimti apdovanojimą. Motina nesiteikė nupirkti man naujos suknelės ceremonijai, taigi į sceną lipau pasipuošusi ortopediniais batais ir savadarbiu sijonėliu. Man buvo įteiktas apdovanojimas – penkios naujos šachmatų lentos, – o lipant nuo scenos mano didelis batas už kažko užkliuvo, nugriuvau, ir lentos išsilakstė į visas puses. Visi juokėsi. Po šito nutikimo manęs ištisas dienas nebuvo įmanoma ištempti iš namų. Daugiau jokių šachmatų.
Baisi gėda, didžiausias drovumas. Jaunystėje apskritai nepajėgdavau kalbėtis su žmonėmis. Dabar galiu stovėti prieš trijų tūkstančių minią be jokių užrašų, jokio pasirengimo, netgi be vizualinės medžiagos – galiu žiūrėti į kiekvieną žmogų minioje ir laisvai kalbėti dvi valandas.
Kas nutiko?
Nutiko menas.
O koks gi tas Abramović menas? Balkaniškai nuožmus, beatodairiškas ir, žinoma, performatyvus.
O koks gi tas Abramović menas? Balkaniškai nuožmus, beatodairiškas ir, žinoma, performatyvus. Pradėjusi kaip tapytoja, Abramović labai greitai suprato, kad ją žymiai labiau nei objektas domina grynasis procesas, kad performansas yra toji erdvė, kur ji yra laisva daryti bet ką, kur įveikusi bet kokią trukmę ir bet kokį stabilumą objektu tampa ji pati. Jos kūnas. Performanso metu kuriama patirtis, jausmas, transformacija, visad – transformacija. Apie patį pirmąjį jos performansą:
Tas jausmas, būdingas mums visiems, kad esi vienas atskirai nuo kitų – įžengęs į performanso erdvę tampi visumos dalimi, tavo „aš“ nebelieka. Tai nebe tavo pažįstamas „aš“. Tai kažkas kita. Tenai, ant Melvilio koledžo grindų Edinburge, Škotijoje, tarytum tapau didingos, lyg iš Teslos eksperimentų atskriejusios energijos imtuvu ir siųstuvu – vienu metu abiem. Baimės nebeliko, skausmo – irgi. Tapau tokia Marina, kurios iki tol nepažinojau.
Šis pasirodymas, kuris vadinosi Ritmas 10 (Rythm 10), – pradžia Abramović performansų, pasižymėjusių brutaliais eksperimentais su jos pačios kūno ir ištvermės galimybėmis. Vėliau, kartu su partneriu Ulajumi (Ulay, tikras vardas ir pavardė – Uwe Laysiepen), su kuriuo ji buvo 12 metų, Abramović kuria vis radikalesnį, simbiotinį performanso meną, persunktą poros santykių intensyvumo.
Dar vėliau jos menas juda jau kita kryptimi, kritiniu pačios jos gyvenimo laiku gimsta bene garsiausias Abramović kūrinys Dalyvauja menininkė (The Artist Is Present) ir galų gale – Abramović Metodas (Method), kuriame ji jau traukiasi iš dėmesio centro ir pereina į patyriminį meną. Kviečia savo publiką patiems būti performanso dalyviais, patirti sąmonės transformacijas, kurias ji per savo meną išgyveno pati, pasiūlo atsijungti nuo išorės (atėjus į meno galeriją atiduoti mobiliuosius telefonus į saugyklą), nutilti (pasinaudojant garso nepraleidžiančiomis ausinėmis), sulėtinti tempą, pažvelgti į savo vidų, su visu tuo, kas tenai, išbūti. Ištvermingai, jautriai, autentiškai išbūti. Tarp kitko, Metodas turi labai daug sąsajų su vis labiau populiarėjančiomis meditacijos, atsitraukimų, ritualinėmis praktikomis, kurių įvairiose šalyse pati menininkė yra išbandžiusi ir praktikavusi ne vieną.
Beskaitant „Eiti kiaurai sienas“ apima jausmas, kad šis tekstas – taipogi savita praktika. Koja kojon su autore atliekama viena pirmųjų jos išbandytų – Vipassanos – meditacija, kurios metu sąmonė bandoma išgryninti taip, kad dalykai atsiskleistų, imtų matytis tokie, kokie jie yra iš tikrųjų. Ji, nepaisydama jokių skausmo ar nepatogumo barjerų, kalba apie sudėtingiausias savo šeimos santykių peripetijas, atšiaurų menui Jugoslavijos istorinį kontekstą, savo romantinį, seksualinį gyvenimą, išsiskyrimus su mylimaisiais, kraustymąsi iš vienos šalies į kitą, rizikingas investicijas, gyvenimą beveik be pinigų, apie vienatvę, draugystes ir visas kūrybines kolaboracijas. Knygoje paminimos ją ir jos darbus apipynusios kontroversijos, daugiausiai politinės – memuaruose Abramović šneka tiesiai, be užuolankų, knygos dedikacijoje paminėdama, kad šį pasakojimą apie savo gyvenimą skiria draugams ir priešams. Tad savo kritikų ir oponentų ji paiso, tačiau byloja savaip, kaip ir savo menu. Užduodama besąlyginio laisvumo toną. Juo užkrėsdama.
Memuarai „Eiti kiaurai sienas“ – apie visus Abramović virsmus, ieškojimus, tampriausias jungtis tarp jos asmeninio gyvenimo ir kūrybos, atsakymai į visus „kodėl?“ ir „kaip?“. Tekstas saviironiškas, tirštas, įtraukiantis. Ši knyga, pati Abramović, ir jos gaivališkumo, stiprybės bei nuožmumo persmelkta kūryba neįtikėtinai įkvepia ir pakrauna nepaliaujamos balkaniškos jėgos. Tai dar vienas jos kūrinys, leidžiantis išjausti visą Abramović gyvenimą, kuriuo ji visad atkakliai – partizaniškai – viskam sakė „taip!“ Daryti tai, ko labiausiai bijai? Taip! Užsispyrusiai ir nepaisant jokių išorinių ir vidinių ribų siekti išsikelto tikslo? Taip! Eiti kiaurai sienas? Neabejotinai – taip!
