Romane „Kiekvieną dieną tarsi maža mergaitė“ rašytoja jautriai pasakoja apie dviejų labai skirtingų moterų draugystę ir atskleidžia vienos jų meilės istoriją. Išryškindama senąsias vertybes – meilę ir draugystę – per jautrų dabarties ir prisiminimų šydą rašytoja sako mums, kad jausmai yra nepavaldūs laikui.
Draugystė: dvi skirtingos italės
Argentina ir Arijana tikrai netroško susitikti, tačiau taip jau įvyko, kad senutei reikėjo žmogaus, galinčio ja pasirūpinti, o paauglei tėvų sprendimu teko tokia užduotis... Ne visai linksma pradžia virsta tvirta draugyste ir kelionės nuotykiu, naujų atradimų ir senų patyrimų raizginiu.
Ji – mažutė, aikštinga, tačiau turinti gerą humoro jausmą. Spontaniška. O svarbiausia – įsimylėjusi. Taip įsimylėjusi, kad kiekvieną dieną pabunda su mintimi apie mylimojo laišką. Ne bet kokį mums įprastą elektroninį, o tikrą – rašytą ranka. Ne, tai ne paauglė, tai – aštuoniasdešimtmetė senučiukė, bet kaip tik ji, o ne kas kitas, yra kiekvieną dieną kaip maža mergaitė. Jos vardas Argentina.
„Ilgi, kadaise varno juodumo Argentinos plaukai dabar išmarginti sidabro gijomis, bet akys spindi kaip anksčiau. Mat Argentina, sulaukusi aštuoniasdešimties, kasdien pabunda kaip maža mergaitė. Kiekvieną rytą nekantriai laukia staigmenos, pakeisiančios visą dieną. Staigmenos su paslaptimi, kurios niekam nevalia atskleisti.“
Argentina mane išmokė vieno dalyko: ten, kur sekamos istorijos, gyvenimas visada atgimsta ir randa savo kelią – jei tik yra, kas klausosi.
Kita ji – kompleksuota, nerangi, tyli knygų graužikė, tikrai neprimenanti laimingos mergaitės. Ji laukia ne draugo rašyto laiško, o tik tos minutės, kada galės panirti į kompiuterio ekraną, nes interneto platybėse – draugai ir gyvenimas, tikresnis už realųjį... Ji – paauglė, kurios akyse nežvilga viltingos ugnelės. Jos vardas Arijana. Ji iš Argentinos išmoksta vieną svarbiausių gyvenimo pamokų.
„Argentina mane išmokė vieno dalyko: ten, kur sekamos istorijos, gyvenimas visada atgimsta ir randa savo kelią – jei tik yra, kas klausosi. Kaip tik ten, tarp akių ir to, į ką jos žvelgia, tarp ausų ir to, ką jos girdi, tarp rankų ir to, ką jos liečia, glūdi tikrasis grožis.“
Šiame romane jautriai pavaizduota dviejų visiškai priešingų asmenybių draugystė. Romano pradžia panaši į apsikeitimą vaidmenimis: senutė Argentina labiau primena paauglę, o šešiolikmetė Arijana uždara ir visai nesidžiaugia gyvenimu, kas yra būdingiau senam žmogui. Po truputį Argentina ir Arijana ima viena kitą suprasti ir mėgti. Tačiau draugėmis jos tampa, kai paauglė išsiaiškina senutės paslaptį – ji sužino apie slepiamus meilės laiškus. Aistringi, romantiški, meilės kupini Roko laiškai Argentinai... Argentina įsimylėjusi, tačiau lyg ir per sena meilės nuotykiui, o Arijana jauna, tačiau neturi vaikino. Taigi Roko laiškai joms abiem tampa svajone: Argentinai – meilės, o Arijanai – galimybės padėti senutei susitikti su mylimuoju ir taip pačiai pajusti stiprias emocijas. Taigi jos leidžiasi kelionėn į gimtąjį Argentinos kaimelį, kuriame senutė nesilankė nuo to laiko, kai ištekėjo. Dar gerokai prieš kelionę Arijana ima labiau pasitikėti savimi, kas dieną bendraudama su Argentina ji vis labiau primena paauglę – spontanišką, svajojančią, trokštančią nuotykių. Abi skirtingų kartų, skirtingo išsilavinimo, skirtingo auklėjimo, bet vienijamos bendro tikslo – pasiekti Argentinos gimtąjį kaimelį ir susitikti su mylimuoju Roku – jos leidžiasi į kelionę. Turint galvoje Argentinos amžių, kelionė – tikras išbandymas, o drauge ir nuotykis.
„Vis dėlto Arijana tam ir atsirado jos gyvenime – kad įkvėptų drąsos išsiruošti kelionėn, į kurią jau seniai veržėsi jos siela. Kelionėn, kurioje paaiškėja, kad širdis niekada nepaliauja svajojusi, net tada, kai veidą vagoja gilios raukšlės. Kelionėn, kurioje jiedvi atranda, kad nieko nėra neįmanomo, jei to išties trokšti.“
Kasdieniškai, o kartu ir poetiškai, nostalgiškai, bet taip pat ir džiugiai papasakota dviejų moterų draugystės istorija.
Meilė: jai nėra netinkamo laiko ar amžiaus
Laiškuose skleidžiasi nuostabi Argentinos ir Roko meilės istorija. Nors jiedu niekada nebuvo meilužiai, Argentina visą gyvenimą širdyje išlaikė prisiminimus apie pirmą jųdviejų susitikimą, pirmą žvilgsnį, prisiminimus, kaip tada, dar visai jaunutė, jaudindavosi vos akies krašteliu išvydusi Roką. Tie prisiminimai ir įžiebia ugnelę senutės akyse, juo labiau kad Rokas taip pat išsaugojęs prisiminimus. Ir nors kartais abiejų prisiminimai skiriasi, tai nė kiek nesumenkina jausmų stiprumo.
Pasirodo, kad meilei nėra netinkamo amžiaus – tiek jaunutė aistringa mergina, tiek sena moteris gali išgyventi tuos pačius stiprius jausmus, taip pat jaudintis, taip pat jaustis laiminga. Galų gale pati kelionė ir pasiryžimas susitikti mylimąjį įrodo, kad meilei nėra netinkamo meto. Ir tikrai taip: nors nuvykus į gimtąjį kaimelį paaiškėja kai kas, kas galėtų Argentinos gyvenimą apversti aukštyn kojomis ir ją visiškai sužlugdyti, įvyksta priešingai – senoji Argentina lieka ten rami ir laiminga.
Argentina troško susitikti Roką, tačiau taip jau įvyko, kad vietoj savo mylimojo išvydo jos laukiantį ne tą Roką. Ir jei byra ašaros dėl praėjusios jaunystės, dėl neišsipildžiusios svajonės, dėl apgaulės... visai be reikalo, nes Argentinos meilė išgyventa, išjausta, patirta taip pat intensyviai, o gal dar net ir labiau nei kitų moterų. Meilė šiame romane sužėri įvairiausiomis spalvomis: nuo nostalgiškų prisiminimų ir viso gyvenimo svajonių iki realybės kraštutinumų, nuo liūdesio iki džiaugsmo, nuo jaunystės aitros iki senatviškos palaimingos ramybės. Tai nepakartojamas pasakojimas apie meilę kaip apie siekiamybę, svajonę, viltį...
Romanas „Kiekvieną dieną kaip maža mergaitė“ – gražus pasakojimas apie gražius žmones, jautri istorija jautria tema, o svarbiausia – jokių neigiamų emocijų.
Netikėtumas herojams ir skaitytojams
Mylėtas ir išsvajotas Rokas – štai didžioji paslaptis ir viso romano staigmena skaitytojoms. Kad ir kokius scenarijus būtumėte sugalvojusios, nė vienas nepasiteisins, rašytoja pateikia tokį netikėtumą, kad negali patikėti, ar tikrai teisingai perskaitei tekstą. Sutiktasis Rokas – ne tas, dėl kurio nerimastingai plazdėjo Argentinos širdis. Ne, jis ne niekšas, ne išdavikas, tikriausiai net ne visai apsimetėlis, tačiau... ne tas žmogus. Ne tas vyras. O vis tiek – kaip gražiai Argentina ir Rokas sutaria. Vėl susilieja senatvė ir jaunystė, svajonės ir tikrovė... Yra daugybė priežasčių būti laimingai ir Argentina tikrai neatsisakys gyvenimo džiaugsmo.
Romanas „Kiekvieną dieną kaip maža mergaitė“ – gražus pasakojimas apie gražius žmones, jautri istorija jautria tema, o svarbiausia – jokių neigiamų emocijų. Nors viena veikėjų kaprizinga, o kita kompleksuota, nors ne viskas kelionėje einasi kaip sviestu patepta, nors meilės išsipildymas visai ne toks, kokio įprastai norėtume ir tikėtumės, visa istorija tarsi terapija – raminanti, teigiama, nežadinanti jokių nemalonių emocijų ir kelianti tik teigiamus jausmus. Istorija, tinkama visoms pasiilgusioms gražaus, ramaus pasakojimo apie draugystę ir meilę su žiupsneliu nostalgijos.
