Gruzijoje gimusio rašytojo Grigorijaus Čchartišvilio, kuris labiausiai išgarsėjo rašydamas knygas Boriso Akunino slapyvardžiu, kūriniai Rusijoje – ypatingai populiarūs. Lietuvoje irgi išleistos kelios autoriaus knygos – dvi iš jų praėjusiais metais, jų apžvalgą galite rasti čia.
Tarp praėjusiais metais leidyklos „Metodika“ išleistų B.Akunino romanų buvo ir „Achilo mirtis“ – ketvirtoji Fandorino serijos knyga. Nežinia, kodėl būtent tokia eilės tvarka buvo nuspręsta leisti knygas apie seklio Erasto Fandorino nuotykius XIX amžiaus Rusijoje, mat dabar rankose laikome knygą, kuria ši serija ir prasidėjo – „Azazelis“.
Būtent ši knyga taip išpopuliarino Borisą Akuniną, kad jis imtas vadinti perkamiausiu autoriumi Rusijoje, pagal knygą sukurtas serialas, buvo ekranizuoti ir keli kiti serijos apie Fandoriną kūriniai.
Tad kuo tokios ypatingos šio rašytojo knygos? Visų pirma, aprašomuoju laikotarpiu. Jų veiksmas vyksta XIX amžiaus pabaigoje Rusijoje, ir autorius puikiai perteikia to laiko atmosferą. Jo rašymo stilius – rafinuotas, elegantiškas, autorius rašo mėgstantiems inteligentiškus, klasikinio stiliaus detektyvus. Akivaizdu, kad autorius įsigilinęs tiek į tų laikų istorinę aplinką, tiek į gyvenimo būdą, ir skaitymas tampa ne tik detektyvinės mįslės išgliaudymu, bet ir lengvas prisilietimas prie istorijos – tiek, kiek toks įmanomas skaitant pramoginę literatūrą (o rašytojas nė neslepia, kad didelių literatūrinių ambicijų rašydamas šiuo pseudonimu nepuoselėja, tai tiesiog literatūra poilsiui. Užtat šios ambicijos grandiozinės kitame projekte – autorius šiuo metu užsiėmęs knygų apie Rusijos istoriją rašymu, apie tai galite paskaityti čia).
Knyga „Azazelis“, kurią į lietuvių kalbą vertė Sigitas Parulskis, pradedama scena miesto parke 1876 metais – matant daugybei žmonių nusišauna turtingas studentas. Skaitant pirmuosius knygos puslapius neapleidžia mintis, kad autorius tarsi duoda nuorodas į kai kuriuos klasikinius rusų literatūros kūrinius. Taip, atmosfera kiek primena Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ pirmąsias scenas. Kiti randa žaidimą Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ stilistika. Tačiau netrukus šios asociacijos dingsta, autoriui vis labiau panyrant į detektyvinį siužetą.
Pagrindinis knygos herojus – Kriminalinėje valdyboje karjerą dar tik pradedantis seklys Erastas Fandorinas. Prieš tai lietuviškai skaitytoje ketvirtojoje serijos knygoje „Achilo mirtis“ Fandorinas – pasitikintis savimi, patyręs seklys, o štai čia jis – kuklus, naivus, dar sunkiai susigaudantis darbo subtilybėse jaunuolis. Nepaisant to, būtent Fandorinas tampa svarbiausiu asmeniu išaiškinant paslaptingus nusikaltimus. Jis iš karto įtaria, kad savižudybė slepia visai kitus motyvus, nei įtarta iš pradžių. Šio įvykio tyrimas nuveda jį į turtuolių salonus, kuriuose sukasi lošėjai, vyrai sekioja paslaptingą gražuolę, pasipila kitos mirtys. Tiriant nusikaltimą Fandorinui tenka vykti į Londoną, kur jis įsitikina, kad diplomatiniuose sluoksniuose – papirkinėjimai, išdavystės ir šnipinėjimai yra kasdienybė ir pasitikėti negalima niekuo. Galiausiai vykdant tyrimą ryškėja pasaulinio sąmokslo kontūrai, ir jo lizdas – carinėje Rusijoje.
Knygos siužetas dinamiškas, ji lengvai skaitoma, o personažai – realistiški. Tiesa, jau knygos viduryje nesunku įminti knygos detektyvinę mįslę, tačiau rašytojas intrigą kuria įpindamas nemažai kitų siužetinių linijų, tad skaityti nenuobodu ir paskui. Knygos pabaiga netikėta, ir akivaizdu, kad autorius iš karto buvo pasiruošęs rašyti visą seriją apie Fandoriną ir ši knyga tebuvo pirmasis žingsnis. Sunku lyginti su kitomis serijos knygomis, kadangi skaičiau tik dvi iš jų, tačiau galiu patvirtinti, kad Borisas Akuninas turi ryškų savitą stilių ir sugebėjimą elegantiškai pasakoti detektyvines istorijas įdomiame istoriniame kontekste.
