Emigracijoje senokai gyvenanti, sėkmingai įsitvirtinusia save laikanti K.Baubinaitė, pati būdama socialinių mokslų daktarė, rašo ne apie save. Ji nukreipė žvilgsnį į pažeidžiamą, stigmatizuotą socialinę grupę: emigrantus, kuriems ne šiaip nepasisekė įsitvirtinti svetur – jie tapo prekybos žmonėmis aukomis.
Tai rimta problema su skausmingomis, dažnai fatališkomis pasekmėmis. Tačiau būtina pabrėžti, kad su ja susiduria ne tik emigracijoje gyvenantys žmonės, ši problema sprendžiama ne tik gelbėjant tuos, kurie prarado pasus. Nuo prekybos žmonėmis galima nukentėti tėvynėje ir net gimtajame mieste.
Deja, romano autorė, pasirinkusi iliustruoti socialinę problemą ir išvardinti kuo daugiau individualių atvejų, sukuria įspūdį, kad ši bėda ištinka tik tuos, kurie nusprendžia ieškoti laimės ir greito praturtėjimo už savo šalies sienų. Nenušviečiant platesnio problemos konteksto, romane emigracija sutapatinama su prekyba žmonėmis. Tai labai nekorektiška ir, drįstu sakyti, nemoralu.
Ne mažiau keistas autorės pasirinkimas suplakti lietuvių emigrantus su kitų tautybių žmonėmis iš Rytų Europos. Taip patvirtinamas neigiamas stereotipas, gajus britų sąmonėje: visi juodus darbus atliekantys emigrantai yra „lenkiški kirminai“.
Painiava ir su autorės pristatomomis pagrindinėmis emigracijos priežastimis. Dauguma romano veikėjų yra atvykę ne studijuoti, dirbti kvalifikuotus darbus, o greitai ir lengvai praturtėti, prie progos apeinant legalų kelią. Jie neturi poreikio bendruomeniškumui, elgiasi kaip džiunglių žvėrys su kylančiu apetitu daiktams. Tai daugiau ar mažiau asocialūs žmonės, daugiau ar mažiau sociopatai – kas vėlgi atitinka neigiamą Rytų europiečio stereotipą, tačiau iškreipia tiesą apie prekybą žmonėmis. O tiesa ta, kad ir socialus žmogus, nelaimingai susiklosčius aplinkybėms, gali atsidurti tame pražūtingame tinkle.
Nenušviečiant platesnio problemos konteksto, romane emigracija sutapatinama su prekyba žmonėmis. Tai labai nekorektiška ir, drįstu sakyti, nemoralu.
Pavyzdžiui, airių žurnalistas, kelių veiksmo trilerių autorius Jasonas Johnsonas neseniai padarė tyrimą apie merginą iš Rumunijos, kuri atvyko į Angliją studijuoti, tačiau buvo pagrobta ir parduota Airijoje už 30 tūkst. eurų. Knyga „Vergė“ („Slave“, 2018) – šio tyrimo rezultatas. Ant viršelio rašoma, kad autorė yra Anna – tai į nelaimę patekusios merginos pseudonimas. Tai tikra istorija, užrašyta profesionalo. Ruošiamasi kurti pagal ją filmą.
Viena romano „Slėpynės Anglijoje“ veikėja – irgi studentė. Merginai atsibodo gyvenimas sostinėje, ji pasišovusi ieškoti nuotykių svetur, į nusikaltėlių rankas ją įkiša „globėjas“ Vilniaus universiteto dėstytojas (neklauskite manęs, kokia šio poelgio logika, romane neįtikinamai bandoma ją pateikti). Stebėdama tarnautojų srautą per pietų pertrauką Gedimino prospekte, ji kalba taip, tarsi matytų vaizdą prieš trisdešimt metų: „Jų nudėvėti drabužėliai yra puikiausia emigracijos iš Lietuvos priežasčių dedamoji.“ (p. 21) Tai nedera su aprašomuoju romano laiku – po Brexito referendumo. Nedera ir su tuo, kad beveik visi lietuviai romano veikėjai – vargstantys emigracijoje iš provincijos kilę, žemesnio socialinio sluoksnio atstovai. Tai dar vienas neigiamo stereotipo apie emigrantus patvirtinimas.
Romane pristatoma apie dvidešimt Rytų europiečių, daugiausia vyrų, ir visi jie pradeda nuo neadekvačių lūkesčių ir baigia degradavimu. Tai ištisas purvo, idiotizmo ir nevilties kaleidoskopas. Tuo „Slėpynės Anglijoje“ man sukėlė pasidygėjimą, bet ne vienam skaitytojui gali sukelti pasibaisėjimą. Deja, siaubas nėra tų žmonių tragedijos pajutimas ir atjautimas.
Kai baisimės, atsiribojame. Tik išgyvendami veikėjų situacijos tragizmą patikime, kad tai arti mūsų, tai galėtų atsitikti bet kam, taip pat ir mums. Jeigu skaitytojas pajunta, kad tai toli, tai ne jo socialinio sluoksnio problema, jam taip neatsitiks ir galiausiai patys emigrantai kalti dėl juos ištikusių bėdų, sukyla atstūmimo reakcija. Romane perteikiamas požiūris ne tik nepadeda kenčiantiems, bet ir skatina abejingumą, stumia aukas tolyn į gyvenimo paraštes. Taip greičiau skatinama, o ne užkardoma nusikalstama veikla.
Daug negerų dalykų įvyksta iš nežinojimo, dėl neprofesionalumo, tikint savo gera intencija. Mėgėjiškas požiūris į prekybos žmonėmis problemą ne padeda, o labiau kenkia. Tikiu K.Baubinaitės humanistine paskata padėti, o ne pasityčioti iš savo aprašomos socialinės grupės, bet išties liūdna, kad ketinimai prasilenkė su galimybėmis. Noriu pabrėžti, kad skaitant šį kūrinį, atvirkščiai, negu siekta autorės, susidaro įspūdis, kad ji tyčiojasi iš savo veikėjų, kad pati nekenčia tiek Lietuvos, tiek Anglijos gamtos, žmonių, politinės sistemos...
Siaubas nėra tų žmonių tragedijos pajutimas ir atjautimas.
Sociologinis romanas neturėtų tik iliustruoti socialinės problemos. Tačiau ir šiuo atžvilgiu pasigendu tikslaus ir gilesnio prekybos žmonėmis problemos pristatymo. Jei būtų sukurta viena aiški siužeto linija, ištirtas ir pristatytas vienas tikras atvejis, problemą ir kontekstą būtų buvę galima pateikti daug išsamiau. Tai būtų vertikalus, o ne horizontalus pasakojimas.
K.Baubinaitės romanas kupinas painiavos ir net neaišku, kuriai auditorijai jis skirtas. Štai ant galinio viršelio autorė teigia: „Šios knygos tikslas bus pasiektas, jei bent vienas dvyliktokas, svajojantis apie emigraciją, prieš išvykdamas bent jau atliks namų darbus, o Justo mama galų gale paskambins sūnui į Angliją rimtai pasiteirauti, kodėl jis ir vėl negrįžo Kalėdoms. Ką gali žinoti, gal pateko į modernios vergovės pinkles ir nebeturi paso?“
Tai kam skirtas šis romanas? Mokiniams, vyksiantiems studijuoti į Anglijos universitetus, ar personažų tėvams? (Justas iš Zarasų yra romano veikėjas.) Žiniasklaida mums pateikia daug reportažų iš emigracijos, tad nusikaltimų mastu nebenustebinsi nei pačių emigrantų, nei jų giminių, likusių Lietuvoje. Literatūros užduotis – ne raportuoti, o klausti, kodėl taip atsitinka?
Statistinės apklausos išvadas primenantys atvejų vardinimai, veikėjų elgesio ir situacijų neadekvatumas, kurį randame knygoje nuo pirmojo iki paskutinio puslapio, apvainikuojamas visas aukas staiga ištinkančiu neįtikėtinu hepiendu.
Perskaičius kūrinį, mane aplankė mintis, kad emigrantai išties ir fiziškai, ir intelektiškai atitrūkę nuo Lietuvos konteksto, tačiau neperėmę ir angliškosios kultūros. Tokie dalykai sunkiai įgaunami, juose reikia gimti. Emigrantai visuomet liks tarsi už stiklo, pakibę kažkur šalia pilnaverčio gyvenimo, svetimi ir čia, ir ten. Praradę tėvynę kaip atspirties tašką, jie kuria fantazijas, aprašydami Lietuvą, kurios jau nėra, narstydami jos problemas taip, kaip negalima ir nereikia.
K.Baubinaitės romanas kupinas painiavos ir net neaišku, kuriai auditorijai jis skirtas.
Galbūt emigrantai rašo sau patiems? Tai visai garbingas asmeninis tikslas. Juk įmanoma išgyventi rašant, išsikapstyti iš tos duobės, kurion įstūmė aplinkybės. Pagrindinė K.Baubinaitės romano alegorija – vaikiškas žaidimas slėpynių – tiesioginė nuoroda į emigrantų bėgimą nuo gyvenimo, jų infantilumą, atsisakymą būti sąmoningais, atsakomybės vengimą, neprotingus pasirinkimus, iracionalią baimę grįžti namo.
Sugrąžinti tų, kuriems svetur daugiau ar mažiau pasisekė, neįmanoma nei grasinant lazda, nei gundant pyragu. Juolab nepaveiks pamokslavimai tų, kurie laiko save sėkmingais emigrantais, priklauso aukštesniam socialiniam ir kultūriniam sluoksniui. Tam, kad prasidėtų pageidaujamas dialogas tarp likusiųjų ir išvykusiųjų, mums visiems teks atsisėsti ant savo žemės, atsidurti viename akių lygmenyje. Tik tuomet vietoj atmetimo reakcijos atversime širdis gailestingumui.
