K.Sabaliauskaitės „Silva rerum“ romanams sulaukus didžiulės sėkmės bent jau man buvo smalsu, kaip autorė sugebės išspręsti tą kūrybinio posūkio klausimą. Mat abi „Silva rerum“ dalys ėjo labai panašiu, jei ne identišku, pasakojimo keliu. Žinoma, buvo tam tikri niuansai, skirtingi laikotarpiai, visgi tai buvo plastiškai vienas į kitą pereinantys kūriniai.
Nauja knyga K.Sabaliausakitė parodė, kad įstrigti tame barokiniame pasaulyje neketina.
Žaidimai su skaitytoju
Knyga tiek žanro prasme, tiek pasakojimo būdu, tiek laikmečiu yra smarkus atitolimas nuo ankstesnių dviejų knygų. Ji sudaryta iš septynių apsakymų ir vienos jas jungiančios novelos, o veiksmo laikas – XX amžius ir šie laikai.
Tiesa, jau pirmajame knygos apsakyme „Juodieji Franko perlai“ jaučiama, kad K.Sabaliauskaitė, nors ir rašydama kitaip, visgi išlaiko nesunkiai atpažįstamą pasakojimo būdą. Ne, tai ne barokinis „Silva rerum“, forma jau kita, tačiau skaitant šį apsakymą visai nesunku atpažinti, kas jo autorė (vėliau nenustebau, kad tai buvo seniausiai parašytas šios knygos apsakymas, tapęs tarsi lieptu tarp ankstesniųjų knygų ir šios).
Vėliau stilius kiek keičiasi. Jeigu „Silva rerum“ knygos buvo surašytos ilgų sakinių sriegėmis, neskubriais pasakojimo vingiais, čia ji pasakoja tiesmukiškiau, šiurkščiau, grubiau, su gausybe dialogų. Tiesą sakant, tai visiškai logiška ir atitinka rašytojos principus – jeigu „Silva rerum“ stilius turėjo padėti įsijausti į barokinę atmosferą ir diktavo pasakojimo tempą, čia kalba irgi turi būti kuo autentiškesnė. Tiesa, kartais tas šiurkštumas atrodė netgi perlenktas, tačiau visgi tikslas pasiektas – herojų portretai realistiški, nesunkiai įsivaizduoji, kad būtent tokia Ramutė dirba kažkur Paryžiuje kambarine, būtent tokia Filomena važiuoja pas savo dukterį į Londoną norėdama pamatyti tą aristokratiškąjį vaizduotėje susikurtą miestą.
Šįkart autorė Lietuva nebeapsiribojo – veiksmas nukeliamas į Paryžių, Londoną, Marakešą, tačiau iš tiesų nuo Vilniaus ji nė nemėgino pabėgti. Kaip besiklostytų herojų gyvenimai, visuomet gijos veda į Vilnių, o „Vilnerio sugrįžime“ galime ir vėl pajausti tą malonią kelionę po jau nesančio Vilniaus šešėlius, kaip visuomet, K.Sabaliauskaitei detaliai aprašant tai, kaip miesto gatvė ar aikštė tuomet, anksčiau, atrodė, kokia atmosfera tvyrojo. Jau nekalbant apie „Mirtį Vilniuje“, kur miestas tampa tamsia lemtimi.
K.Sabaliauskaitė pasakoja istorijas grakščiai ir „kabinančiai“ su didele doze ironijos
Temos apsakymuose: emigracija, savitumo, tapatybės paieškos, atmintis, keičianti dabartį, literatūrinės dilemos ir rašytojo santykis su savo kūriniais, meilė – nuo kurios negali pabėgti net ir stengdamasis ir kuri gali pražudyti.
Ne visi apsakymai bent jau man pasirodė vienodai stiprūs, ne visi jie yra nenuspėjami, bet, sprendžiant pagal pirmuosius atsiliepimus internete, akivaizdu, kad kiekvienas renkasi vis kitus mėgstamiausius tekstus šioje knygoje. Man labiausiai įstrigo melancholiška, niūriai nostalgiška atmosfera persmelktas „Mirtis Vilniuje“ bei „Žeismastis“.
Šie apsakymai - ir savotiškas žaidimas su skaitytoju. Mat už pasakojamos istorijos slepiasi ir kitas intertekstinis lygmuo – autorė duoda užuominas į tam tikrus įvykius, personažus, kuriuos galima atpažinti, ir tuomet pasakojimas jau atrodo visai kitoks. Ar šie atpažinimai tikri, nežinia, ir tai yra šio žaidimo dalis. Pavyzdžiui, nesu iki galo tikras, ar viename iš apsakymų iš tiesų autorė bandė daryti nuorodas į filmą „Plačiai užmerktos akys“. Žinoma, Bertrando Cantat ir Marie Trintignant tragiška istorija Vilniuje nesunkiai atpažįstama, kaip ir Jurgos Ivanauskaitės, Ričardo Gavelio ar kelių kitų rašytojų portretai paskutinėje noveloje. Tačiau kažin ar verta čia daugiau vardinti, nes šie atpažinimai – dalis knygos skaitymo žavesio.
Nesunku įsivaizduoti, kad ir po šios knygos autorė bus kaltinama „popsiškumu“, paprastumu, tačiau bent jau man būtent toks rašymo stilius yra didelis malonumas. Jos istorijos plaukia lengvai, nemėginama dirbtinai kurti stilistinių įmantrybių, siekiant įrodyti, kad gera literatūra yra sunkiai skaitoma. Ne, K.Sabaliauskaitė pasakoja istorijas grakščiai ir „kabinančiai“ su didele doze ironijos. O tai, pripažinkime, ne toks ir dažnas atvejis lietuvių literatūroje.
Jau dabar blogosferoje skaitytojai diskutuoja, kad kai kurie apsakymai galėjo puikiai išvirsti į romanus, tačiau bent jau man tokio poreikio skaitant šią knygą nebuvo – keliose dešimtyse puslapių užfiksuota personažų esmė, kelios kasdienės akimirkos iš tiesų slepia visą istoriją.
„Silva rerum“ šešėlis
Pabaigoje vis tiek tenka grįžti prie tos pačios „Silva rerum“. Juk akivaizdu, kad bent jau artimiausiais metais visa K.Sabaliauskaitės kūryba bus vertinama lyginant su šiuo kūriniu, nors to daryti gal ir nevertėtų, nes kūrinių tematika išties labai skirtinga. Abejoju, ar „Danielius Dalba & kitos istorijos“ irgi taps tokiu didžiulio rezonanso sulaukusiu, daugybę kartų pakartotinai leidžiamu romanu, kurio bibliotekose gauti bus praktiškai neįmanoma.
Mat „Silva rerum“ barokiškosios knygos ne tik pasakojo istoriją, bet ir patraukliai siūlė nusikelti į tokius laikus, apie kuriuos daugelis skaitytojų net neturėjo gilesnio supratimo. Istorinėse interpretacijose, kaitinančiose vaizduotę, skaitytojai galėjo be kita ko dar ir rasti žinių apie tai, kaip tuo metu atrodė Vilnius.
Tuo tarpu šioje knygoje skaitytojas jau mato tai, kur jis gyvena, situacijas, kurios iš dalies jam pažįstamos, ir tuos pačius aprašomus dalykus gali interpretuoti skirtingai. Istorinės intrigos, savotiškos edukacinės funkcijos nebelieka? Tačiau juk be istorinio konteksto paslapties lieka istorijos. Ir būtent tas istorijas K.Sabaliauskaitė pasakoti moka išties puikiai. Na, o pastarųjų kelių dešimtmečių Lietuvos istorija iš tiesų intriguoja ne mažiau nei XVII ar XVIII amžius. Bent jau man sugebėjimas atpažinti tam tikrus asmenis ar įvykius buvo didžiulis privalumas.
Kaip ten bebūtų, autorė duoda suprasti, kad ir „Silva rerum“ istorija dar nesibaigė, tad barokinių pasakojimų mėgėjai turbūt sulauks ir savos literatūrinės porcijos. O kol kas – labai vykęs žingsnis į kitą teritoriją.
