1965 metais išleista K.Vonneguto knyga „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba perlai kiaulėms“ buvo tamsiai satyrinis atsakas į tai, kas tuo metu vyko JAV visuomenėje. Visuomenė nuo to laiko labai nepasikeitė, lygiai kaip ir K.Vonneguto keliamų klausimų aktualumas, tad skaitydamas šią knygą matai groteskišką ne tik septintojo dešimtmečio JAV portretą, bet ir tai, kas vyksta dabar.
Knygos centre – milijonierių Rouzvoterių šeima, pasinaudojusi machinacijomis, sukūrusi fondą, jam pinigus uždirba korporacija, kurios pagrindinė veikla – spekuliuoti kitų korporacijų akcijomis ir obligacijomis. Ir šioje šeimoje, gyvenančioje pagal visas „amerikietiškosios svajonės“ modelio taisykles, įvyksta sukrėtimas – Eliotas Rouzvoteris atsisako „užtarnauto“ gerbūvio. Negana to, jis ima švaistyti korporacijos pinigus, padėdamas vargšams, finansuodamas ugniagesius, rašytojus, gelbėdamas bet kam, kas paskambina jam telefonu. Ar gali bet kuris sveiko porto milijonierius taip elgtis? Žinoma, ne – bent jau toks į neviltį puolančio Elioto tėvo senatoriaus nuosprendis. Jis dės visas pastangas, kad savo sūnų „sugrąžintų į protą“. Tačiau aplink jau sukasi maitvanagiai – teisininkas Normanas Mušaris, atvirkščiai, siekia įrodyti, kad Eliotas išėjo iš proto – tuomet fondo pinigai galėtų atitekti kitam paveldėtojui, o ir teisininkas tokiu atveju neliktų nuskriaustas.
Istorija atrodytų galbūt ir ne itin išradinga, tačiau tik ne K.Vonneguto rankose. Šis didysis literatūros meistras po istorijos, kuri išdėstyta ne kaip vientisas linijinis pasakojimas, o suskaidyta iš nedidelių atskirų epizodų, apvalkalu panardina sudėtingus, esminius socialinius klausimus. Ir pateikia juos tuo savo su niekuo nesupainiojamu ironišku stiliumi, tiesmuka kalba, grotesku ir absurdu.
Iš esmės tie klausimai – besikartojantys visoje K.Vonneguto kūryboje. Tai – konfliktas tarp turtingųjų ir vargšų, nužmogėjimas, godumas, kirčiai vartotojiškai visuomenei, čia vėl randame negailestingą tyčiojimąsi iš vadinamojo elito, teisininkų, verslo magnatų, pasiturinčių tuščių poniučių.
Knygoje vėl pasirodantis rašytojas fantastas Kilgoras Trautas taip apibūdino „išprotėjusio“ milijonieriaus eksperimentą: „Problema tokia: kaip mylėti niekam nenaudingus žmones?“ „Mūsų neapykanta niekam tikusiems žmonėms ir žiaurumas, kuriuo juos kamuojame jų pačių labui, nėra neatimama žmogaus prigimties dalis. Sekdami Elioto Rouzvoterio pavyzdžiu, milijonai žmonių galbūt išmoks mylėti ir padėti bet kokiam žmogui“, – sako jis, ir visa tai, žinoma, skamba kaip utopija. Ir dar klausimas – ar šie niekam tikę žmonės visa tai įvertina – galbūt visos pastangos iš tiesų galiausiai tampa tik „perlais kiaulėms?“ K.Vonneguto ciniškas, tamsus humoras iš tiesų slepia liūdesį ir pakankamai gilią dozę pesimizmo. Humanistinė idėja, kad branginti žmones reikia vien todėl, kad jie žmonės, toli gražu nėra dominuojanti visuomenėje – greičiau jau su tokia atsidursi beprotnamyje, kur ir veda Elioto kelias.
Akivaizdu, kad ši knyga netapo tokia kultinė kad ir kaip tie patys „Čempionų pusryčiai“ ar „Skerdykla Nr. 5“. Tačiau galiu drąsiai užtikrinti, kad tie, kam patinka K.Vonnegutas, čia ras visą šio rašytojo kūrybai būdingą išradingosios fantazijos arsenalą, o kai kurios „Pono Rouzvoterio“ knygos vietos gali drąsiai kaip citatos keliauti į užrašų knygutes. Tai dar viena be galo juokinga rašytojo knyga apie visai nejuokingus dalykus.
