Iš anksto atsiprašau už gausybės filosofinių mokyklų neišmanymą, kurias romane ne visuomet sekėsi įvardyti ar deramai atskirti. Kartais intertekstualumą teigė paties autoriaus pabaksnojimai (kad ir ant podiumų skraidančios visokios Grožio idėjos), kartais prašnekdavo ir pats Platonas. Sąmonė – fikcija, kas yra realybė, kas esu aš, kūnas – kalėjimas... Šias temas, ir savomis, ir svetimomis mintimis naudodamasis, imasi narplioti romano protagonistas, tarsi raportuodamas: visi pasakojimai ir visos idėjos jau sukurti, postmoderniajam homo sapiens belieka ant kupros tempti viso šio žinojimo svorį.
„Viskas šitoje istorijoje beviltiška. Ir baigiasi ji taip beviltiškai, kaip ir prasideda. Tu tokios istorijos niekada neskaitytum“ (p. 7), – perspėja autorius romano pradžioje. Vos susidūręs su kūriniu, gali nutuokti: čia gali tekti palakstyti žiurkėniškais labirintais be išėjimo. Ir nėra ko čia stebėtis, kad įsitrauki. Vis dėlto kažkurią mąstyseną, panašu, pasirinkti teks, tad ir romanas ryškiausiai skleidžiasi absurdo filosofijos kontekste: rytdiena bus tokia pati kaip ir šiandiena, paruošti ir individui primesti pasaulio vaizdiniai, tikrovė – iracionali ir iliuzinė, papuošta dailiomis dekoracijomis. Protagonistas gyvena, skęsta ir reflektuoja, o gal veikiau gyvena, reflektuoja ir tuomet skęsta. Ignoruoti sąsajas su absurdo filosofija sunku jau nuo pat pradžių, kai pagrindinis veikėjas visu atvirumu pasirodo esąs pats tikriausias Albert'o Camu Don Žuano tipas – suvedžiotojas, moterų mylėtojas, užkariautojas ir tuo pačiu nuolatinis trumpų distancijų bėgikas. Užbėgant vyksmui už akių: Z. Froidas pagrindinio veikėjo sieloje tikrai būtų įžvelgęs vadinamąjį motinos kekšės kompleksą, o feministinės kritikos autoriai šiame romane tikrai galėtų pasiraitoti rankoves. Moterys lesbietės ir moterys prostitutės (nuolat pasikartojantis tipas), Standartinės moterys ir Kitokios moterys, visos buvusios personažo moterys (kurių išvardytam kiekiui galiausiai ima prieštarauti elementari gyvenimo trukmės logika) ir visos geidžiamos personažo moterys, nervingos ir pasitikinčios savimi, nuolat išduodančios ir valdančios savo vyrus moterys. Iš po ciniškos, visą romano atmosferą apimančios moterėjautos, kartais kyšteli ir protagonisto norai surasti „savo sielos puselę“ (p. 291), tačiau tai, panašu, neįmanoma, nes ieškoma kažko idealaus – tai liudija ir viena romano veikėja, pavadinta beveik archetipiškai: Baltoji moteris. Aliuzijas į Madoną tik dar labiau sustiprina veikėjui apsireiškusi jos vizija – vaiduoklis, kuris vėliau pasakojimą deramai sukomplikuos.
Moterų tipažams aprašyti skirta beveik trečdalis ar bent jau ketvirtadalis romano, todėl ir nekalbėti apie juos reikštų ignoruoti didelę romano dalį. Sakau tipažams, nes didžioji dalis veikėjų niekuomet neišsivysto į gyvus, psichologizuotus personažus, o trypia ant scenos pagal iš anksto parašytus planus. Jei romane pasirodė dar viena moters figūra, žinok, tuoj lauks išdavystė, seksas arba paliktas vyras. Šis žaidimas ilgainiui pabosta, bukindamas ir skaitytojo smalsumą, ir fantaziją, telieka aišku: jei autorius ir troško perduoti stagnatyvios, absurdiškos būties idėją, tai sėkmingiausiu instrumentu tam tapo... o taip, moterys. Skaitant ironiškai galvoje išniro vienoje egzistencializmo konferencijoje lektoriaus-filosofo Andriaus Jono Kulikausko ištarti žodžiai: „O taip norėtųsi tikėti, jog mes visi vienodi...“
Šioje vietoje lyg ir reikėtų priartėti prie antrosios romano keistenybės – nesibaigiančio jusliškumo ir kūniškumo. Personažo nuotykiai miegamajame, fantazijos ir norai romanui įsibėgėjant vis labiau skursta, pilkėja ir kartojasi. Gal ir puikus būdas atskleisti rutinos baisumą... Bėgama lyg į aukščiausią ekstazės tašką, siekiant paneigti patį kūniškumą, dekartiškai suabejojant tiek kūno realumu, tiek konstatuojant dualumą: „Pagalvoji apie kūną kaip apie kažką svetimą. Apie kažką, kas stovi greta – per arti, pernelyg arti tavęs“ (p. 204). Taip su protagonistu ir lakstai po miegamuosius, susipažįsti su visomis jo erotinėmis fantazijomis, tuzinu mažai kuo tesiskiriančių moterų. Šiąją prėskoko kūniškumo dozę prilyginčiau įspūdžiui, kuomet iš eilės perskaitai tris Milano Kunderos romanus. Tik nesu tikra dėl proporcijų. Galima autorių gelbėti ir spėlioti – galbūt šių motyvų ir situacijų kartotės padeda įgyvendinti pernelyg materialios tikrovės afišavimą (tuo pačiu neigimą), paverčia ją apčiuopiamesne skaitytojui? Visgi surizikuosiu: nesibaigianti erotinė tematika, protagonisto materialinė padėtis (aukštas statusas visuomenėje, neaišku, iš kur plaukiantys pinigai) neskoningai ima sietis su dendiškąja literatūra, ir knygoje ima nemenkai parazituoti.
Suskilusią protagonisto asmenybę, distanciją nuo savojo „aš“ nemenkai įformina įdomus pasakojimo būdo pasirinkimas – antrojo asmens perspektyva. Pasakotojas kartais atgyja kaip pagrindinio veikėjo alter ego arba kaip visa nutuokiantis viešpats, lengvai perskrodžiantis kiekvieno veikėjo psichiką, jam dar nė neprabilus. Distancija nuo tariamojo „aš“ padvigubėja savarankiškai ėmus veikti kūnui: „Vos tik tau atsipalaidavus, tas kūnas tučtuojau įveldavo į visokiausias istorijas, pavyzdžiui, į muštynes alaus bare Miunchene (kur, beje, pats su bokalu gavo į galvą). Tau pavargus, nusilpus, tik akimirkai išjungus valią ar šiaip užsisvajojus, jis tuojau pat prisigerdavo“ (p. 206). Arba charakterizuojant savąsias asmenybės atplaišas: nesutinkančias, nuolat prasilenkiančias, kovojančias. Paradoksalu, pastarosioms susitaikius, ateina laikas padaryti tam galą. Keista, tačiau kaip tik lengvos beprotybės prieskoniai romane – labiausiai literatūriški ir įtikinantys.
Jau romano pavadinimas nurodo į tai, kad laiko perspektyvoje kažkaip reikia atkapstyti savąjį carpe diem. Būti čia ir dabar. Nesigviešti to, kas bus, negyventi tuo, kas jau praėjo. Na, ar bent jau pabandyti. Galiausiai juk kaip tik tos juslės, kuriomis taip kliaujasi protagonistas, galėtų tapti savotiškais vartais. Akimirkos pajautimo svarbai keistai oponuoja paties romano atmosfera: vaizduojamos nedetalizuotos, kartais bekontūrės erdvės, ignoruojant vietiškumą, jo svarbą. Šalys, darbo vietos, miestų vardai ar apibūdinimai netenka prasmės. Tas pats pasakytina ir apie bevardžius veikėjus, kurie greičiau apibrėžiami kategorijomis, tipažais: Chirurgas, Baltoji moteris, Viena iš Dviejų. Net ir daiktiškasis pasaulis egzistuoja tik teoriškai: apkalbamas, reflektuojamas, tačiau retai tepasirodo.
Moterų tipažams aprašyti skirta beveik trečdalis ar bent jau ketvirtadalis romano, todėl ir nekalbėti apie juos reikštų ignoruoti didelę romano dalį.
Siužeto, to lyg ir būtino romano priedėlio, knygoje ne per daugiausiai. Net ir pastarajam įsibėgėjus autorius dažnai primiršta vaizduoti, nuspręsdamas aiškinti. Romane gausu skyrių, kuriuose niekas taip ir neįvyksta, vis dėlto susiduriame su aibe refleksijų, kartais pavojingai priartėjančių prie klišių: „Neturi jutimų, kad pajustum kitų žmonių jutimus. Negali pajausti kito žmogaus jausmų. Nejunti net elementariausio kito žmogaus skausmo – gali tik įsivaizduoti“ (p. 17). Arba: „Nes žiūrėti – vadinasi, matyti. Matyti – vadinasi suprasti… Suprasti – vadinasi pažinti. Ir todėl geriau užsimerkti… Ir todėl reikia bėgti“ (p. 34).
Refleksijų tiek daug, kad įpusėjusi romaną dar kartą žvilgteliu į viršelį, ar tik nesusidūriau su kokiomis „eseistinėmis užsklandėlėmis“. Pirmoji to problema: pastarieji nukrypimai nuolat stabdo vyksmo galimybę, kreipia žvilgsnį nuo situacijos. Pavyzdžiui, skyriuje „Kai kurie dalykai atsitinka be jokio perspėjimo“ protagonistas, rinkdamasis nuomininkus, susipažįsta su moterimi. Tačiau bandymai įvertinti moterį spėriai nuveda pastarąjį prie jo paties vertintojų bei kritikų kritikos, kol imama mąstyti apie jų rutinišką buitį ar tipišką mąstyseną. Tokie nukrypimai, ne visuomet suprantami ar kažką sakantys, verčia įtarinėti autorių neatsakingumu. Įpusėjusi kūrinį pati to nejausdama vis dažniau ėmiau praleisti šiuos lyrinius filosofinius nukrypimus, panašiai kaip pernelyg realistiniame romane nesibaigiančius aplinkos ar rakandų detalizavimus.
Antroji, gal net svarbesnė problema – nuolat leisdamasis į nesibaigiančius svarstymus (ar teiginius) autorius atsiduria ties keista filosofinių sąvokų ir literatūrinės kalbos samplaika: „Visada manei, kad devyniasdešimt penki procentai tavo gyvenimo vyksta tavo galvoje. Jeigu lyg ir pavyksta išsijungti, tai rytoj išaiškėja, kad galvos taip ir nepavyko išjungti: ji prisimena, kad galvojo. <...> Bet tavo vargšė galva budi visados. Todėl ir tavo gyvenimas daugiausia turbūt yra išgalvotas. Ir atvirkščiai, tie kurie mano, kad jų gyvenimas yra tikras, tiesiog nesupranta, tiesiog kažkaip ir kažkodėl iki šiol nepastebėjo, kad tas gyvenimas – dar labiau sugalvotas ir netikras“ (p. 226).
Užuominos, nutylėjimai, kodai, jei ir yra, netenka prasmės, nes L.Degėsys skaitytojui atlieka ne tik pasakotojo, bet ir aiškintojo-vertintojo funkciją. Čia būtų galima tęsti ir tęsti, tačiau recenzijos apimtis, skirtingai nei romano, ribota. Nieko stebėtino, kad nesibaigiančiose išpažintyse, pasvarstymuose, paaiškinimuose skaitytojas gali pasijausti visiškai nereikalingas. Darbo čia ne per daugiausia, o protagonistas gana greitai tampa nebeviliojančiai aiškus. Randasi įdomus paradoksas – su neslepiamu nusivylimu apie neautentišką tikrovę kalbėjęs autorius pats mums iš anksto sugromuliuoja saviškę. O gaila, nes tam tikri puslapiai visgi parodo, kad intrigą, paslaptį autorius kurti geba, pavyzdžiui, neįprastomis žmonių ir daiktų personifikacijomis, keistais vaizdiniais ir vizijomis, be aiškaus priežastingumo veikiančiais, iš pažiūros absurdiškais veikėjais. Netikėtu naratyvo vingiu laikyčiau ir patį romano finalą, apie kurį per daug kalbėti čia neturiu teisės. Užtenka pasakyti tiek, kad jis vertas paties imperatoriaus Nerono istorijos, o su savosios asmenybės skeveldromis buvo susidorota prideramai.
Apibendrinant galima teigti, kad jei tris šimtus romano puslapių sutrauktume iki šimto, gautume neblogą ir, tikėtina, visai komplikuotą kūrinį. Šiame eliminacijos procese labiausiai nepagailėčiau mažai ką sakančių, sinonimiškų būdvardžių, prieveiksmių ar vietoje besisukančių manifestacijų. Ką gelbėčiau? Kritiko S. P. Moslund’o žodžiais tariant, „presence + sensing“ idėją, carpe diem ir šizofreniškai žmogiško suskilimo idėjas.
Prisipažįstu, kad filosofinis minčių lietus, savotiška arogancija ir patosas, kuriais persunktos protagonisto mintys, nesukėlė nei simpatijų, nei įtikino jo gyvenimo sizifiškumu. Galbūt dėl nuolatinio visažiniškumo, per kurį regimas aplinkinis pasaulis ir žmonės. O gal dėl vienpusiško paveikslo, kurį nesibaigiantys apmąstymai bei kalbos ne iš lėto atveria, bet įkyrokai teigia. Galbūt todėl neįtikino ir pastarasis egzistencinės saviieškos procesas: per mažai klausimų, pernelyg daug paruoštų atsakymų.
Liutauras Degėsys. „Tavo rytoj buvo vakar“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017, p. 296.
