Tai pirmasis L.Slimani romanas, kuris pasirodęs 2014 m. laimėjo „Prix La Mamounia“ literatūros apdovanojimą, Maroke laikomą lygiaverčiu prancūzų Goncourt’ų premijai. „Žmogėdros sode“ iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė.
Panašu, kad Leïla Slimani pasiryžusi imtis temų, kurių kiti rinktis nedrįsta.
Panašu, kad Leïla Slimani pasiryžusi imtis temų, kurių kiti rinktis nedrįsta, ypač tokioje apribojimų pilnoje šalyje kaip Marokas. Knygoje „Žmogėdros sode“ pasakojama apie jauną paryžietę, gyvenančią iš pažiūros įprastą šeimyninį gyvenimą, dirbančią įdomų žurnalistės darbą, bet kenčiančią nuo rimtos seksualinės priklausomybės. Slimani šioje knygoje kaip ir „Lopšinėje“ veda skaitytoją per savo herojų vidinių pasaulių labirintus, atskleidžia tamsias ir skaudžias paslaptis, slepiamas po normalumo kaukėmis.
Knyga pradedama rytu, kai Adelė, sunkiai iškentusi savaitę be savo „aistrų“ tenkinimo, susapnavusi erotinį sapną vėl palūžta. Vos pabudusi, prieš darbą ji skuba nukenksminti tūnančią kūne „bombą“, kad ši neištaškytų jos į skeveldras, kad galėtų toliau egzistuoti, gyventi normalų gyvenimą kaip visi – t.y. susikaupti darbui, pasirūpinti vaiku, vyru.
Adelė pati pripažįsta, kad nemėgsta savo žurnalistinio amato ir neturėjo jokio kito siekio gyvenime, kaip būti stebima, pvz., tapti aktore. Ji būtų laiminga tapusi turtingo ir mažai namie būnančio vyro žmona, ją tenkintų vienintelis rūpestis – būti gražia vyrui. Ji norėtų, kad už jos talentą suteikti vyrui malonumą būtų mokama. Tačiau gyvenimas nesuteikė jai tokių galimybių, todėl Adelė tenkinasi tuo, ką turi, ir stengiasi kažkaip išgyventi. Dabartinis gyvenimas jai atrodo ankštas, apgailėtinas ir be jokio polėkio. Vienintelis dalykas, kuris ją jaudina ir yra užvaldęs visas mintis – nesibaigianti serija seksualinių nuotykių su vis kitu vyru ir pastangos siekiant šią gyvenimo dalį išsaugoti paslaptyje nuo sutuoktinio. Erotizmas, nuolatinė rizika jos gyvenimui suteikia reljefą, maskuojantį kasdienybės lėkštumą ir tuštybę. Seksualinių nuotykių poreikis Adelei nėra tik laisvamaniška užgaida ar pramoga, tai būtinybė išgyventi, kartais labai skausminga, brutuali ir vis sunkiau kontroliuojama.
„Adelė nei didžiuojasi savo pergalėms, nei jų gėdijasi. Ji neveda ataskaitų, neįsimena vardų, o juo labiau situacijų. Ji labai greit tai užmiršta, ir juo geriau. Kaip ir galėtų prisiminti šitiek odų, šitiek kvapų?“
Įžangoje patalpinta citata iš Milano Kunderos knygos „Nepakeliama būties lengvybė“ apie girtumą nuo silpnybės, trauką viliojančioms gelmėms po mumis, tarsi simbolinis kodas, kuriuo autorė užšifruoja savo pirmąjį kūrybinį kūdikį, o kritikai šią istoriją suskubo vadinti šiuolaikine „Madam Bovari“. Adelė, kaip ir Flaubert'o Ema Bovari ištekėjusi, vyro iniciatyva persikelia gyventi iš triukšmingo, kosmopolitiško Paryžiaus į užmiesčio namą Normandijos provincijoje, kuriame turėtų būti laiminga, gal net susilaukti daugiau vaikų. Gražus namas, kurį nuperka šeimai vyras, tampa jos kalėjimu, įkalinančiu ne tik negalintį patenkinti aistros kūną, bet ir sielą. Netekusi tikrojo savojo aš, Adelė tampa paviršiumi be gelmės, kūnu be šešėlio. Aistros, normalaus gyvenimo nuobodis ir nuolatinis nerimas – emocijos, kurias patiria abi literatūrinės herojės – tiek ponia Bovari, tiek Adelė. Jos gyvena su vieninteliu kasdieniu troškimu – ištrūkti, rizikuoti viskuo, kad ir kas nutiktų, kad tik nutiktų.
Gražus namas, kurį nuperka šeimai vyras, tampa jos kalėjimu, įkalinančiu ne tik negalintį patenkinti aistros kūną, bet ir sielą.
„Palikdama Paryžių ji atsižadėjo visko. Ji nebeturi darbo, nebeturi draugų, nebeturi pinigų. Nieko, išskyrus savo namus, kur žiema laiko ją nelaisvėje, o vasara – gryna iliuzija. Kartais ji primena išprotėjusį paukštį, kalenantį snapu į langų stiklus, laužantį sparnus į durų rankenas.“
Kad ir kiek puslapių šioje knygoje užimtų seksualinių patirčių ar minčių apie jas aprašymai, „Žmogėdra sode“ nėra vien istorija apie nimfomaniją. Tai slogi knyga apie vienišumą, sielvartą, vidinę tuštumą, kurios, deja, nepajėgia užpildyti nei šeima (kuri yra vien „prieglobstis baimių vakarams ir patogus atsitraukimas po ištvirkavimo dienų“), nei jaudinantys seksualiniai santykiai, nereiškiantys nieko daugiau, kaip tik dar vien dozę seksualinio opiumo momentinei abstinencijai numalšinti. Autorė, įterpdama pasakojimus apie Adelės vaikystės momentus, kuriuose ši pirmą kartą pajunta baimės, geidulio, pasibjaurėjimo ir erotinio jaudulio mišinį, tarsi įteikia skaitytojui raktą nuo durų į šios moters vidinio pasaulio požemius. Požemius, kurių šiurkščioje, ištvirkimu ir baimėmis dvelkiančioje aplinkoje išaugo žmogėdra, naikinanti Adelės gyvenimą iš pačių tamsiausių sielos gelmių.
Dar viena knygos tema – ar meilė gali išgyventi išdavystę? Kaip turi elgtis vyras, sužinojęs apie tai, jog jo žmona, jo vaiko motina yra kekšė, tobula melagė, mieganti su visais iš eilės ir net su jo kolegomis? Atsakymo teisingo nėra. Jis netgi svarsto, ar svarbu tas gyvenimo pagrindas, dėl kurio jis tiek prakaitavo? Ar svarbu gyvenime stabilumas, šventas nuoširdumas ir siaubingas skaidrumas? Bet Rišaras, Adelės vyras, pasirenka meilę, renkasi laikyti ją už riešo, kai ji pasens ir nieko nematys. Pasirenką ją vilkti pažeme ir niekada nepaleisti, net kai išsigandusi tuštumos užsigeis nupulti. „Meilė – tai tik kantrybė. Pamaldi, pašėlusi, tironiška kantrybė. Tokia neprotingai optimistiška kantrybė“, – sakys jisai. Ir tai bus tas vienintelis šviesus, viltį teikiantis momentas visoje knygoje, leisiantis tikėti, kad meilė ir tik meilė gali išgelbėti net ir žmogėdras.
Slimani stilius taupus, bet labai taiklus, o kartu nemoralizuojantis ir nieko neteisiantis. Tiek „Lopšinė“, tiek „Žmogėdros sode“ – abu romanai pasižymi stipriu psichologiniu bei emociniu užtaisu, neleidžiančiu skaitytojui atsikvėpti nė akimirkai. Skaitant jos knygas (ypač „Žmogėdras sode“) jautiesi lyg sėdėtum kartu su herojais ant tiksinčios bombos, bijai įkvėpti ir atsitraukti nuo knygos, kad nuo to krustelėjimo staiga nesprogtų tie trapūs, ant plonų įtemptų, vienatvės ir beviltiškumo siūlų besilaikantys herojų pasauliai. Nepaisant to, kad Leïla'os Slimani knygos liūdnos, sklidinos tamsos, nihilizmo – man asmeniškai, jos tapo vienu didesnių atradimu literatūrinėje padangėje.
Pabaigai, dar norisi atkreipti dėmesį į dizainerės Deimantės Rybakovienės subtiliai erotišką knygos apipavidalinimą ir vertėjos Violetos Tauragienės darbą, šios dėka romano tekstas skamba labai elegantiškai, o kartu aštriai ir efektingai, priverčia krūpčioti nuo kiekvieno, lyg adata duriančio į širdį žodžio.
