Prieš atsiversdama šią knygą šiek tiek pažinojau autorės kūrybą – prieš porą metų į rankas buvau paėmusi pirmąjį jos romaną „Objektyve meilė“, jis skaitėsi labai lengvai, bet įveikusi šimtą puslapių, deja, neradau nieko, kas mane sudomintų.
Tačiau nesu ta, kuri nuteisia autorių iš pirmo karto, todėl vėliau perskaičiau „Berlyno romaną“, gaila, jis man irgi pasirodė blankokas.
„Neišryškinta juostelė“ patraukė visokeriopai – ir įdomiu, daugiareikšmiu pavadinimu, ir viršeliu, ir tuo, kad autorė sakė redagavusi ir sėdėjusi prie romano ilgą laiką – nors tai savaime nėra kokybės ženklas, bet aš vertinu kruopštų rašytojo darbą, manau, kiekvienas kūrinys to nusipelno ir nuo to jo vertė kyla. Kiekvienas romanas – kaip ilga ekspedicija, prie jo reikia dirbti susikaupus, ilgai, niekur neskubant.
Pradžia pasirodė kiek standartinė – šeiminėje krizėje paskendusi moteris, romantiška pažintis su bespalviu vyriškiu, bučinukai, šiurpuliukai, saldainiukai – ojoi! Bet tai tik pradžia! Po atostogų herojė grįžta į Lietuvą, kur jos, kaip maniau, laukia su skyrybomis susijusios peripetijos: pyktis, kančios, pamazgos, o be to, romantiški, „kojomis žemės nesiekiantys“ potyriai su neseniai sutiktu graiku. Bet, laimė, aš gerokai klydau.
Grįžusi namo Dalia įklimpsta į gyvenimą, būtent – gyvenimą! Tokį tikrą, sodrų ir jaudinantį, kad net užima kvapą. Verčiau puslapius ir mėgavausi, seniai lietuvių literatūroje nebuvau mačiusi ko nors panašaus – siužetas nesudėtingas, tinkantis bet kokiam skaitytojui, o kartu ir atveriantis be galo turiningą pasaulį, kurį gali pajausti, atpažinti kaip kažką sava, tikra.
Grįžusi namo Dalia įklimpsta į gyvenimą, būtent – gyvenimą! Tokį tikrą, sodrų ir jaudinantį, kad net užima kvapą.
Veikėjai, ypač mama, Marijus, o labiausiai tėvas – gyvi, psichologiškai pagrįsti, regis, sėdi šalia, skaitydamas gali juos matyti, prisiliesti. Pagaliau radau personažus, kurie ne tik myli, mylisi, romantiškai svajoja, atostogauja, keliauja, geria, kenčia, skęsta prisiminimuose ar apmąstymuose, bet tiesiog gyvena, dirba, ravi daržus, raugia agurkus, taupo pinigus, sensta – paprasta, bet man tai svarbu, ir apie tai skaitydama aš kaifuoju.
Dauguma dialogų tikroviški, jie atskleidžia veikėjų charakterius ir psichologinę būklę, o kartu varo pasakojimą pirmyn. Puikūs, patrauklūs vietų aprašymai, be sentimentų ir mokantys jas pamilti. Perskaičiusi knygą net nuėjau į Užupį, vaikštinėjau po Bernardinų kapines ir mėginau įsivaizduoti, prie kurio kapo čia viskas vyko. Pagrindinės veikėjos parduotuvėlė gyva kone kaip atskiras personažas, dar sodriau pavaizduoti tėvo namai.
Skaitai ir, regis, pati stovi prie tų vitrinų arba kasi sniegą kiemelyje, susigūži nuo šalčio įėjusi į vidų, šildaisi prie spragsinčios krosnies, paskui patrauki į ligoninę, pirštų galiukais jausdama, kokia ji apsilaupiusi, senstelėjusi su pavėpusiomis slaugytojomis, profesijos atbukintais gydytojais (drebėjau iš baimės, kad kuris iš jų neimtų flirtuoti, ačiūdie, tai neįvyko). Visa tai perteikta vos keliomis užuominomis, teksto neperkraunant detalėmis, keliaaukščiais palyginimais ar tik autorei suvokiamomis asociacijomis, knygos eilutės tiesiog teka pro akis. Be to, istorija pagauna, skaitytojui tenka kartu su veikėjais narplioti po siūlą, ieškoti jo galų, prikausto, vietomis virsdama kone detektyvu – neįmanoma atsitraukti.
„Neišryškinta juostelė“ gana didelės apimties, į jį sutalpinta daug – čia persipina pagrindinės veikėjos ir jos tėvo gyvenimo istorija, kurią ji surankioja po kruopelytę. Po buitiško gyvenimo sluoksniu slypi kur kas gilesnė meilės ir sunkiausių gyvenimo pasirinkimų temos. Įvykiai vaizduojami istoriniame kontekste, nors jo nedaug, bet pakanka, kad pajustum laiko dvasią. Manau, gerai, kad konteksto detalių nėra daugiau.
Man patiko ir pasirinktas žmogaus gyvenimo istorijos nupasakojimo būdas – viskas įvyksta, kol jis pats guli komoje. Viena vertus, jis bejėgis ligonis, bet kartu atskleidžiamas audringas jo gyvenimas; kažkuriuo metu net atrodė, kad nėra svarbu, ar jis atsigaus, ne tai svarbiausia...
Gaila, kad verčiant puslapius kūrinys šiek tiek išsikvėpė, patirtys, nuotaikos, mintys ėmė kartotis, tapo ne toks patrauklus, išjaustas, kažkuriuo metu pasirodė, kad autorė vaizduotėje susikūrė labai daug, bet pritrūko įkvėpimo ar laiko pasakoti taip įsijautusi, kaip tai padarė knygos pradžioje, todėl viską išklojo, panašiai, kaip kartais autobuse imame pasakoti ilgą istoriją, žinodami, kad kitoje stotelėje reikės išlipti.
Man regis, kūrinys būtų dar daugiau laimėjęs, jeigu istorija būtų kiek apkarpyta, gal būtų likę daugiau erdvės ir paslapties skaitytojui. Norėjosi, kad ir toliau veikėjų charakteriai, jų vidiniai virsmai skleistųsi per paprikas ir pomidorus, angeliukus ir užuolaidėles, per jų gyvenamąsias erdves ir jų istorijas.
Pralinksmino pabaiga, kai siužetas ėmė panėšėti į muilo operą, net ir patys romano veikėjai ėmė kartoti, kad čia jau Santa Barbara. Vadinasi, autorė tai jautė, tik nesiryžo imtis to sunkaus žingsnio, vadinamo „kill your baby“.
Nesiėmė autorė padirbėti ir su graiku, kuris nuo pat pradžios iki pabaigos nepakito, liko teigiamu, bet kiek beveidžiu personažu. Žinoma, jis nėra pagrindinis knygos veikėjas, net nesiūlyčiau jo tokiu daryti, bet norėjosi gyvybingumo, o ne šešėlio.
Gaila ir to, kad pabaigoje jaučiamas tarsi koks pyktis dėl mirties. Ne, nelaukiau „happyendo“, bet nebūtų pamaišęs truputėlis išlaisvinančio, šviesaus, nebuitiško požiūrio į gyvenimą, išsiskyrimą ir mirtį.
Užvertusi knygą likau su mintimi, kad tikra meilė – kaip baisi liga, vedanti į beprotybę. Taip, knygoje nagrinėjama sudėtinga ir gili tema – žmogaus blaškymasis tarp aistros ir pareigos. Kaip tik todėl man šiek tiek apmaudu, kad finalas „nusibuitino“, susivedė į dukros pavydo kančias – keista, nes ta meilės istorija net ne jos, Dalia tik padėjo ją atnarplioti.
Apibendrindama knygą rekomenduočiau skaitytojams, mėgstantiems gerą, ne per sudėtingą šiuolaikinę literatūrą, – tokių knygų Lietuvoje pastaruoju metu pasigendu. Knyga patiks ir mėgstantiems suraizgytus siužetus, ieškantiems tikro gyvenimo, taip pat meilės, kuri labai įvairi – moteriai, tėvui, broliui, meilė savo paties istorijai, meilė, kuri vibruoja šalia nežinios, abejonių, neapykantos... Bet nenusiminkite – rasite ir romantikos, apkabinimų, bučinių, nedidelę dozę erotikos, nors sekso nebus.
Džiaugiuosi, kad aptikau Linos Ever knygą, džiaugiuosi, kad „Neišryškinta juostelė“ apskritai atsirado. Ir tikiuosi, kad tokių knygų bus daugiau.
