Gloria Goldreich – aštuonių bestseleriais tapusių knygų autorė, pelniusi nemažai apdovanojimų, šįkart vėl rašo savo mėgstama tema – apie žydus.
Paremtas tikrais faktais romanas pasakoja apie vieno iš žymiausių XX a. tapytojų modernistų Marco Chagallo dukterį Idą Chagall. Kilusi iš žydų šeimos ir vaikystėje gyvenusi Rusijoje Ida, būdama vos šešerių, buvo priversta su šeima pabėgti iš Rusijos į Prancūziją, kur vėliau praleido didžiąją dalį savo gyvenimo. Nelankiusi mokyklos, bet besimokanti namuose Ida nuolat tapdavo tėvo modeliu ir mūza: „Metams bėgant tėvas teptuku tarsi kūrė vaizdinį jos gyvenimo dienoraštį: įamžino jos žaismingą vaikystę, niūrią paauglystę ir tapsmą jauna moterimi“.
Tapytojas didžiąją laiko dalį praleisdavo savo studijoje, o vėliau paranojiškai klausydavosi naujienų apie Hitlerį. Ir ne be reikalo – Hilteris surengė parodą „Menininkai degeneratai“, kurioje buvo eksponuojami Chagallo bei kitų to laiko menininkų darbai. Parodoje daug dėmesio atiteko M.Chagallo darbui „Geltonasis rabinas“, ir tapo akivaizdu, kad Hitleris nusitaikys į Chagallą iškart, kai naciai užims Prancūziją.
Nors knyga parašyta iš I.Chagall perspektyvos, tačiau neįmanoma paneigti Marco, kuris visą laiką knygoje užgožia savo dukterį, svarbos. Marcas – dvilypis egoistas, trapus su moterimis ir priklausantis nuo kiekvienos iš jų padėties jo gyvenime bei negalintis būti vienas; žydas, niekada nesilankantis sinagogoje, bet besiremiantis savo tautos simboliais, pompastiškas ir didis mene.
Ida – stipri ir nepriklausoma moteris, kuri savo laimę ir sukurtą šeimą aukoja dėl tėvo gerovės bei šlovės. Pavyzdžiui, romano pabaigoje dėl tėvo parodos Ida palieka savo sunkiai sergantį sūnų namuose su slauge, tačiau tėvas net nepasivargino pranešti, kad tuokiasi dar kartą su antra žmona Vava, jau neminint kitų, ne mažiau skaudžių atvejų Idos atžvilgiu.
Pirma mintis šovusi į galvą prieš paimant knygą į rankas – dar viena graudi istorija. Tačiau nuo pat pradžių knyga stebino savo išskirtinumu: pirmoji Idos meilė ir jos pasekmės, intymumas tarp įsimylėjelių – visa tai primena saldžiausią meilės romaną.
Pasakojimas apie Idos ir Mišelio meilę skaitytojus supažindina su žydų papročiais ir tradicijomis, parodant Idos išskirtinumą (tėvai auklėjo tradiciškai: pirmiausia derėjo susituokti, o tik paskui susilaukti atžalų, tačiau Chagallo dukros poelgiai užtraukė jos garbingai šeimai gėdą). Kalbėdama apie Idos nėštumą, Bela Chagall iškelia retorinį klausimą, kada buvo tinkamas laikas gimdyti žydų vaiką, nes nesibaigiantys persekiojimai neaplenkė pačių Chagallų – Marcas, o vėliau po daugybės metų Ida gimė neramumų laikotarpiais. Nors ir neišvengta antisemitizmo temos, po nacių invazijos į Prancūziją, tačiau knyga vis tiek išlaiko intymumą ir nesusikoncentruoja vien ties žydu persekiojimu.
„Mano tėvas Šagalas“ – romanas pilnas kontrastų ir simbolių. Pavyzdžiui, Ida, išlepinta ir tėvų numylėta dukra, nuo pat vaikystės nesusidūrusi su skurdu, o Mišelis, jos pirmasis vyras, kilęs iš sunkiai dirbančios šeimos.
Nors ir sunkiai pragyvenantys Mišelio tėvai aukoja viską, kad jų sūnus su žmona galėtų saugiai pabėgti iš nacių užimtos Prancūzijos, tačiau Šagalai gyvena savo tuštybe ir galvoja apie save bei savo poreikius, o ne apie dukrą ir jos vyrą. Vienas iš pagrindinių simbolių, persekiojantis skaitytoją visame romane ir keliaujantis su Ida iš vienų namų į kitus – Idos ir Mišelio vestuvių proga M.Chagallo nutapytas paveikslas „Nuotakos krėslas“. Tokį krėslą galima išvysti kiekvienoje Rytų Europos sinagogoje, kur per Kabbalat Panim (vestuvių ceremoniją) nuotaka sėdi krėsle ir svečiai prieina palinkėti jai džiaugsmo sukūrus šeimą. Tačiau ir vėl neapsieita be kontrastų – Chagallo nutapytas paveikslas niūrus, be nuotakos jame, tačiau vestuvinis krėslas visada puošnus ir simbolizuojantis laimę.
Įdomu tai, kad autorė Gloria Goldreich pabrėžia ne tik menininko išskirtinumą, tačiau parodo ir jo tamsiąją pusę – egoizmą ir dukters išnaudojimą savo poreikiams.
Nors romanas „Mano tėvas Šagalas“ apimtimi gana ilgas (beveik 600 puslapių), tačiau nėra bereikalingai ištęstas – sunku nuo jo atsiplėšti, norint sužinoti vis daugiau detalių apie garsųjį menininką ir jo šeimą. Įdomu tai, kad autorė G.Goldreich pabrėžia ne tik menininko išskirtinumą, tačiau parodo ir jo tamsiąją pusę – egoizmą ir dukters išnaudojimą savo poreikiams. Skaitant neapleidžia mintis, ar būtų galima šį romaną, neprarandant jo nuotaikos, parašyti ne Idos, tačiau M.Chagallo akimis. Atrodo, kad tai būtų neįmanoma misija, nes suprasti Chagallą ir jo vidinį mistinį pasaulį, kuris atsispindi darbuose, sunkiai įmanoma, todėl G.Goldreich pasirinkdama pagrindine heroje žemiškesnę Idą – nesuklydo.
Knygoje nagrinėjami tėvų ir vaikų santykiai ir skaitant galvoje vis kirba klausimas, ar kiekvienas vaikas galėtų būti taip atsidavęs savo tėvui kaip I.Chagall? Ar sukūrus savo šeimą, galima ją aukoti dėl savo tėvo? Kas svarbiau – tėvas ar vaikai? Romanas iškelia daugybę klausimų, kurie duoda peno apmąstymams ir atsakymų ieškojimui.
„Mano tėvas Šagalas“ patiks tiems, kurie domisi XXa. menu bei žmonių ryšiais šeimoje. Knyga provokuoja ir vis iškelia klausimą, kiek galima paaukoti dėl kito žmogaus laimės ir šlovės.
