Vienas svarbiausių knygos herojaus gyvenimą lemiančių įvykių – ankstyvoje jaunystėje kartu su meistru Machmudu kastas šulinys. Šulniakasys pasamdo šešiolikmetį Džemą pameistriu šalia Stambulo esančiame Engereno miestelyje, kur drauge su dar vienu padėjėju Ali, trijulė ieško vandens žemės gelmėse – o čia skleidžiasi ne tik įvairiausi požemių pasaulio sluoksniai, bet ir menamų tėvo-sūnaus santykių klodai. Todėl, pasinaudodama šiuo motyvu, nusprendžiu, kad „Moterį raudonais plaukais“ galiu lyginti su šulniakasių rausiamos žemės sluoksniais – purūs, tamsūs, slaptingi, derlingi, dengiantys svarbias versmes – tokie jie skleidžiasi Pamuko romane.
Pirmas sluoksnis, kurį noriu akcentuoti, romane buvo esmingiausias ir daugiausia bylojantis – tai tėvo ir sūnaus santykių panorama, kuri Pamuko romane puikiai išvengia trivialumo. Pagrindžiant giliu mitiniu kontekstu (interpretuojama Sofoklio tragedija „Karalius Oidipas“ ir persų poeto Firdousi epinė poema „Karalių knyga“), išryškinamas globalus šio ryšio problemiškumas.
Mituose aktualizuojama archetipinė kaltė, neišvengiamai lydinti tėvažudystę, knygoje tampa būtinąja kalte, neišvengiamai paliesiančia visus sūnus, išeinančius iš tėvo olos šešėlio.
Taip Džemo istorija tampa svarbi ne tik konkrečios tautos kultūrai, bet ir viso pasaulio žmogui. Pasitelkus pagrindinio herojaus gyvenimo situaciją, (jo tėvas, keletą kartų kalintas dėl kairuoliškos veiklos ir priklausymo pogrindinėms organizacijoms, paskui apskritai pradingsta, todėl tėvišką petį Džemas randa, pradėjęs dirbti su meistru Machmudu) plėtojamas tėvo-sūnaus ryšio problemiškumas: nuo Sofoklio dramos, Rustamo ir Suchrabo istorijos iki Freudo interpretacijos, nuo besąlygiškos paramos, patarimo bei pritarimo troškimo iki pavydo ir maišto, nuo autoriteto iki išdavystės, nuo tėvo, žaidinančio savo mažylį, iki dviejų suaugusių vyrų, miegančių su ta pačia moterimi.
Mituose aktualizuojama archetipinė kaltė, neišvengiamai lydinti tėvažudystę, knygoje tampa būtinąja kalte, neišvengiamai paliesiančia visus sūnus, išeinančius iš tėvo olos šešėlio. Tai pagrindžia svarios romano herojaus įžvalgos: „Tėvas nesikišo į mano reikalus, be paliovos rodė, kad pasitiki manimi. Nepaisant to, šalia tėvo man buvo sunku išlikti savimi. Nors su meistru Machmudu praleidau vis mėnesį, aš nepaklusau jam ir jaučiausi savimi. Nežinau, ar toks požiūris teisingas, bet puikiai suvokiau, ką jaučiu.
Aš vis dar laukiau tėvo pritarimo, norėjau tikėti, kad gyvenu garbingai, kaip jis ir tikėjosi, bet išsyk niršau ant jo“; „Visi norite tvirto ir ryžtingo tėvo, kuris paprotintų, kaip elgtis, o kaip – ne. Kodėl? Nes sunku apsispręsti, kaip elgtis, o kaip – ne, kas teisinga, kas nuodėmė, o kas – klaida. O gal todėl, kad visada jaučiame poreikį išgirsti, jog esame nekalti ir nenusidėję? Mums visada reikia tėvo, ar tik tada, kai esame sutrikę, kai griūva pasaulis ir iš po kojų slysta žemė?“
Pamuko romanams esminga detalė – įvardyto tėvo-sūnaus santykio problemiškumas geriausiai suvokiamas ne tik per konkrečią gyvenimo situaciją, bet ir per meną: mito įvaizdinimą literatūroje, jo perkūrą teatro scenoje. Kultūra veikėjams aiškina juos pačius, todėl yra integrali gyvenimo dalis – tai ir meistro Machmudo iš lūpų į lūpas perduodamos istorijos, ir Džemo atrandami pasaulinio meno lobynai. Mitine Pasaulio medžio koncepcija grindžiama visa romano struktūra – tai savotiška Hado pasaulio slaptybė, atsiverianti šulniakasiams, gyvenimas ant žemės – šiapusybė – ir žvilgsnis, nuolat kreipiamas į dangaus skliautą, kitos slaptybės atvertis.
Romane vis tik svarbi ne tik mito tikrovė, bet ir gyvenamojo pasaulio realybė.
Ir šiame kūrinyje Pamukas jungia Vakarų ir Rytų kultūrų tradicijas, tai simbolizuoja jau vien graiko Sofoklio ir perso Firdousi sukurtų mitų tikrovių gretinimas. Tiek konkretūs mitai, tiek įvardytos skirtingos kultūros ir konfliktuoja, ir papildo bei plečia vieni kitų sampratos, veikos laukus.
Romane vis tik svarbi ne tik mito tikrovė, bet ir gyvenamojo pasaulio realybė. Skaitytojas gali drauge su Džemu keliauti po pastarojo brandos istoriją ir svarbiausias jos aplinkybes, per jaunystės kvaitulį ir gyvenimo grožio pajautą, karšto kraujo kuždesius ir pirmąją meilės naktį, per suaugusiojo vaidmens priėmimą ir jo atnešamas patirtis, džiaugsmą pastovių santykių harmonija ir bevaikystės skausmą, per mirštančias ir vėl atgimstančias svajones.
Taip pat galima keliauti per Turkijos realybę bei istoriją – nykstančias tradicijas, modernumą ir skurdą, „naujojo“ Stambulo kūrimui pasitelkiamas priemones ir nevienareikšmišką jų vertinimą, autoritarizmą ir galią, socializmą ir kapitalizmą, islamą ir sekuliarizmą nuo 1987 m. iki šių dienų. Sūnaus-tėvo santykis tampa ir nevienareikšme turkų tautos valdžios bei jos žmonių santykio metafora, kurioje susipina struktūros poreikis ir laisvo kvėpavimo troškimas, paklusimas taisyklėms ir maištas.
Romane itin svarbi „moters raudonais plaukais“ figūra. Gąsdinanti ir patraukli, demonizuojama ir neįspraudžiama į rėmus, juslinga ir kūrybinga, ji – pamukiško maišto figūra, kelių vyrų moteris, tėvo ir sūnaus mylimoji, ta, kuri romane taria paskutinį žodį.
Paskutinį žodį (bent jau šiai recenzijai) tarsiu ir aš: daug romano sluoksnių – dar neišpurenti, todėl labai akinu skaitytoją praversti tirštas, niuansuotas, nepaprastai įtaigias Pamuko istorijų duris.
