Vis tik knygą skaičiau ne apie Kitą, ne apie mažesnę Linutę – apie save, dabar. Gal tai rodo, kad niekaip nesuaugu, patiriu identitieto krizę, ar pavėluotai išgyvenu maištaujančios paauglystės fazę (labai tikėtina). O gal – tik dar kartą pabrėžia mano meilę kokybiškai parašytai distopijai – tada velniai nematė, kam ji „oficialiai“ priskirtina. Pavyzdžiui, „Siuntėją“ skaičiau kokių dvidešimt penkerių ir iki šiol labai gerai prisimenu bei vertinu šią knygą. „Juodvarnio žymę“ rekomenduoju ne tik dėl asmeninių simpatijų. Kaip ir kiekvienoje neblogoje distopijoje čia itin stiprus socialinis, filosofinis klodas. Taigi, palukštenkim.
Romanas panardina į itin savotišką erdvę – dar vieną tobulesnio pasaulio iliuziją.
Romanas panardina į itin savotišką erdvę – dar vieną tobulesnio pasaulio iliuziją. Leoros pasaulyje sulaukus tam tikro amžiaus kiekvienas svarbus įvykis yra pažymimas odoje – ištatuiruojant. Kuriama aiški perskyra tarp „nežymėtųjų“ ir „žymėtųjų“. Pirmieji ant odos neturi reikšmingų „laiko drūžių“ ir yra laikomi prakeiktais, netyraširdžiais Baltosios Raganos palikuonimis, besikesinančiais į „vienatinį“ – tatuiruotojų pasaulį.
Tokia sąmoningai pasirenkama priešprieša, beženklių demonizavimas, žiaurus „prasikaltusių“ baudimas (šiame romane ištatuiruojant amžinos gėdos juodvarnio žymę) – itin būdingas distopinei literatūrai – galima prisiminti ir „Mes“ ir „1984-tuosius“. Vis tik „Juodvarnio žymės“ ašis – pagrindinė kūrinio idėja, man regis, yra originali – nieko panašaus nesu skaičiusi, todėl buvo tikrai įdomu. Žinoma, filosofiniai klausimai, kylantys iš tokios „žymėtojų ir nežymėtųjų“ skirties, galgi yra universalūs: ar nepaisant visų piešinių, liudijančių slapčiausias sielos kerteles, svarbiausius gyvenimo įvykius, įmanoma iš tiesų tokiu būdu pažinti žmogų? O gal savasties apskritai negalima „nuskaityti“ – subjektas lieka paslaptis ne tik Kitam, bet ir pats sau? Ar privalomybė save atžymėti savaime yra paveiki prevencija prieš blogį ar tik sukuria terpę valdžios ir kitų manipuliacijoms?
Kitas svarbus kūrinio prasmių pynės siūlas driekiasi į transcendenciją, gal net tiksliau – sulydo anapybę su šiapusybe. Svarbesnis už žemiškąjį gyvenimą „Juodvarnio žymėje“ yra pomirtinis – iš tatuiruotos mirusiojo odos padaroma knyga, žyminti svarbiausius gyvenimo įvykius. Temidės ar kitokio plauko svarstyklėmis sveriama siela, kuri „Juodvarnio žymės“ pasaulyje turi aiškų atitikmenį – tai toji iš mirusiojo odos padaryta knyga. Jei nusveria geri darbai – mirusysis garbingai atmenamas bendruomenėje, jei ne – knyga sudeginama taip implikuojant gėdą ir užmarštį.
Į distopinį romano pasaulį įsipina konkreti vieno gyvenimo istorija – jaunuolės Leoros tėvui mirus ir esant neaiškumams dėl mirusiojo knygos – taigi atminimo – likimo, ima vertis merginos ir jos artimųjų praeities paslaptys. Leora atsimena tėvą turėjus juodvarnio žymę – didžiausios, nenuplaunamos paniekos ženklą. Kodėl tas ženklas buvo padarytas, kas jį panaikino – esminiai klausimai, į kuriuos nori atsakyti Leora. Prasivėrusi Pandoros skrynia ištraukia šiurpias paslaptis – Leoros tėtis buvo maištininkas, padėjęs „nespalvotiesiems“, o Leoros tikroji mama yra distopinės visuomenės mitologizuota „Baltoji ragana“, moteris ant savo kūno neturėjusi žymių.
Šie siužeto posūkiai paskatina tikrąją Leoros brandą, iniciaciją – kaip jaunai merginai susitaikyti su šiurpia tiesa, kaip išgyventi, kai griūna visa, kuo ir kuriais iki šiol tikėjai, kaip ryžtis nusižengti taisyklėms, kad išgelbėtum mylėto artimojo atminimą, kaip priimti atsivėrusią visiškai kitokią realybę, kuo pasitikėti, kaip persidėlioti prioretus, kaip išdrįsti nepaklusti autoreitetams? Atsakymai į šiuos klausimus – rastis tikrosios, autentiškosios protagonistės savasties.
Maišto ženklas – pirmoji Leoros tatuiruotė, o apsinuoginimas žymi maksimalų atvirumą, iššūkį distopinei visuomenei, sukeistinimą ir įsitikrinimą naujame pasaulyje drauge: „Nusimetusi visus sluoksnius ant grindų lieku stovėti tik su liemenėle ir sijonu. Seni drabužiai ir senasis gyvenimas guli man po kojomis. Eidama tarp suolų, toldama nuo visko ir nuo visų girdžiu aikčiojimus. Girdžiu, kaip pamatę Obelio ištatuiruotą žymę, kuri dengia mano krūtinę ir siekia pečius, žmonės šūkčioja iš nuostabos. Man į krūtis įsikibę paukščio nagai, ant mano rankų virpa jo sparnų galiukai. Juodvarnis. Juodvarnis. Juodvarnio žymė“ (295 psl.). Protagonistės sąmonėjimo keliui didelės įtakos turėjo ir praktikos vadovas (Leora norėjo tapti tatuiruotoja) Obelis ir jaunuolis Oskaras. Man labai imponavo Obelio personažas, gal net labiau nei Leoros.
Tie, kam įdomu ir aktualu, romane ras ir įprastus „young adult“ komponentus – be jau minėto identiteto sutrikdymo, autoritetų krizės, per maištą gimstančios autentiškos savasties – simpatijos ir antipatijos, draugystė (Leoros draugė Veritė itin atsidavusi), savivaizdžio problemos (Leora nepasitiki savo išvaizda).
Labai svarbi kūrinio ašis – santykis su tėvais, tarpusavio pasitikėjimas, nesusikalbėjimai, nusivylimai ir meilė.
Dar vienas ir suaugėliui įdomus romano klodas – archetipinė simbolika ir būties mitologizacija (pasakininkės personažas, juodvarnis, ragana, šventasis, pasakos). Distopinė „Juodvarnio žymės“ tikrovė paremta mito-pasakos pasaulėjauta. Susidaro įspūdis, jog valdantieji visą distopinį erdvėlaikį grindžia kiek naiviomis, bet paveikiomis mitologizuotomis pasakomis ir jomis steigiamomis priešpriešomis. Mito galia praeities, dabarties ir futuristinėse tikrovėse – apie tai ilgai mąsčiau. Apskritai romane labai svarbu yra išpasakoti, išliudyti save (tatuiruotės, odos knyga) ir gyvenamąjį pasaulį (pasakininkė). Manau, čia gerai romano autorės pagautos žmogiškosios baimės ir pamatinis nesaugumas – baimė išnykti be pėdsako, pasibaigti, būti nušluotam istorijos ir egzistencijos jėgos, pabrėžiama atminties galia. Valia įsteigti save, savo pasaulį ir to kaina. Tikrai labai įdomu patyrinėti, kaip romane veikia archetipai ir mitas.
Girdėjau gandą, kad autorė planuoja tęsinius-trilogiją. Su nekantrumu laukiu. Kaip ir kitų gerų distopijų. Taigi, kaip jau supratot, jauniems ir tik pusiau jauniems tikrai rekomenduoju susiskaičiuoti savąsias juodvarnio žymes. Geriau krislus savo aky, negu rąstus pas brolį.
