Iš karto galvon kniostelėjo mintis – ar turiu pakankamai kompetencijos rašyti apie tokias knygas – šios srities specialistai galėtų daug įžvalgiau pakomentuoti. Ir vis tik nusiraminu ir ryžtuosi – pati turiu psichikos sutrikimų, susirgusi tikrai daug skaičiau ir domėjausi. Paciento žvilgsnis, tikiu, irgi gali būti naudingas – mat, jis puikiai žino, kokie patarimai veikia konkrečioje praktikoje. Taigi – ne literatūrologės – sergančiosios akimis. Esu numačiusi kelių knygų ciklą – jeigu pasiteisins ši idėja.
Pirmoji – Gintarės Jankauskienės parengta knyga „Panikos priepuoliai. Išsivaduok iš nerimo ir baimių” (išleido leidykla „Tyto alba“). Autorė yra žurnalistė, komunikacijos specialistė, jau parašiusi knygą apie nevaisingumą. Nauja knyga apie nerimą tikrai labai aktuali – panikos ir nerimo sutrikimo, kartais lydinčio ir depresiją, dažnis vis auga. Džiaugiuosi, kad apie tai kalbama, analizuojama, dalijamasi, kad vis labiau eižėja stigmos.
Peršasi mintis apie transgenarcines traumas – traumas, kurios yra perduodamos iš kartos į kartą.
„Panikos priepuoliai” sudaryta iš keturių dalių. Pirmoji – „Kai nerimas tampa nepakeliamas”. Čia pasakojamos autentiškos nerimo ir panikos sutrikimu sergančiųjų istorijos. Tikri (reikia tikėti) patyrimai visuomet yra labai svarbūs ir aktualūs – išgirsti, suprasti, palyginti. Ir šioje knygoje man buvo įdomu ir naudinga išgirsti kitų liudijimus. Ką iš jų išsinešiau? Kelis svarbius „pasitikrinimus”. Pirmasis – kokia svarbi psichinei sveikatai yra vaiko augimo, brendimo aplinka, kokia didžiulė tėvų įtaka. Knygos liudijimuose – ir tėvai alkoholikai, ir tie, kurie kėlė nerealius lūkesčius, ir tie, kurie patys kentėjo nuo psichikos sutrikimų. Peršasi mintis apie transgenarcines traumas – traumas, kurios yra perduodamos iš kartos į kartą.
Čia prisimenu ir mane auginusią močiutę, kentėjusią nuo „nervų ligų” ir gėrusią senosios kartos antidepresnatus bei raminamuosius... Kitas svarbus dalykas, kurį išsinešu iš knygos pasakojimų, net sunku suformuluoti, – leidimas sau jaustis taip, kaip jautiesi. Būti, kaip būnasi. Leisti sau sirgti. Ir lesiti sau pasveikti. Dar sykį įrodau sau faktą, kad privalu rūpintis psichine sveikata.
Kartais ir dabar susitapatinu su močiutės, dalies visuomenės ir savo pačios balsais – „ką čia išsigalvoji”, „nieko Tau nėra”, „praeis, tik pakentėk”, „vis tiek turi visur spėti ir viską padaryti”, „apsimesk, kad viskas gerai” ir kt. Tačiau kūnas ir siela šaukia, siunčia pavojaus signalus – iki dabar maga jų nepaisyti. Knygos istorijos leido man savotiškai legitimuoti šią ligą, pateisinti pačiai prieš save – negatyvius ankstesniuosius balsus keičia kiti: tai rimta; kartais man reikia pagalbos; kartais aš negaliu;turiu savimi rūpintis.
Antroji „Panikos priepuolių dalis” – „Artimojo išpažintis”. Labai labai reikalinga – žvilgsnis į sergančiojo artimojo pasaulį. Toma pasakoja jautrią istoriją – apie gyvenimą šalia nuostabaus psichikos sutrikimą turinčio žmogaus. Esu girdėjusi nemažai istorijų, jog net specialistai kartais rekomenduoja sveikajam negyventi su sunkiu, atsikartojančiu psichikos sutrikimu ar priklausomybe sergančiuoju – mat yra didelė tikimybė susirgti pačiam.
Nežinau, kokie tai „specialistai” ir ar ta informacija tiksli. Žinau tik tiek, jog yra toks terminas – kopriklausomybė – priklausomybė nuo priklausomojo priklausomybės. Tam tikra prasme – kartais ta priklausomybė gali būti ir nuo artimojo ligos... Tokia istorija labai naudinga abiems pusėms – ir sergančiajam, ir tam, kuris šalia. Suprasti, kad nelengva, labai nelengva tam, kuris mėgina padėti, suprasti, atjausti. Labai naudinga ir tuo požiūriu, kad artimasis gali geriau suprasti nerimo ir panikos sutrikimų sergantį
Antroji skyriaus dalis – psichologė-psichoterapeutė Aušra Šapranauskienė aptaria įvairias psichoterapijos rūšis ir trumpai tai – kas vyksta seansų metu. Man patinka, jog knygoje kalbama ir apie medikamentinio gydymo galimybę ir apie ne mažiau, o gal kartais ir labiau svarbią – terapijos būtinybę. Tyrimai rodo, kad dažnai efektyviausias gydymas pasiekiamas derianant abu metodus, ir tik labai retai sėkmingas pasveikimas galimas vien tik su vaistais.
Trečioje dalyje kalba psichikos sveikatos specialistai. Nors esu nemažai skaičiusi ir daug dalykų žinojau, vis tiek atradau dar neužfiksuotų ar sau neakcentuotų dalykų. Psichiatrė Aušra Stankūnienė kalba apie sutrikimo požymius, brėžia gaires tarp normalaus ir patologinio nerimo, aptaria, kas vyksta su žmogumi, patiriančiu panikos priepuolį, kalba apie paveldimumo įtaką. Labai geros psichiatro Martyno Marcinkevičiaus įžvalgos – apie informacinės visuomenės virsmą nerimo visuomene. Pasaulinė sveikatos organizacija prognozuoja, jog 2020 metais antrą vietą tarp visų gyvenimą labiausiai apsunkinančių ligų užims depresija.
Nenorom esu priversta sutikti – „multitaskinimas” ir nuolatinis buvimas informacijos spiečiuje man gerokai „kerta per galvą”. Kaip pastebi gydytojas: „Didžiuliai informacijos kiekiai mus užplūsta ne tik darbe, bet ir asmeninėje erdvėje. Mes nepaleidžiame iš rankų išmaniojo telefono, socialinių tinklų įrašai ir žinutės pypsi kone visą parą. Informacine prasme dabar mes visi gyvename kaip fronte, kur nuolat kažkas vyksta, sproginėja, o tu visą laiką jauti stresą“ (103 p.).
Informacine prasme dabar mes visi gyvename kaip fronte, kur nuolat kažkas vyksta, sproginėja, o tu visą laiką jauti stresą.
Vienoje Vilniaus ligoninėje, kurioje teko gulėti, esti griežta tvarka, dėl kurios iš pradžių burbėjau – paimami visi išmanieji įrenginiai ir jais leidžiama naudotis tik po pusvalandį nustatytu laiku. Ir šis psichiatro Martyno komentaras tik patvirtina, jog tai daroma ne šiaip sau. Savaitgaliais, vaikščiodama po miškus, telefoną palieku namie.
Vertingas ir vaikų psichologo Andriaus Ato tekstas apie ypatingą vaikų emocinės gerovės svarbą, psichikos sveikatos pamatą.
Ketvirtojoje dalyje skiriama dėmesio natūropatijai, kalbinami įvairių „alternatyvių” gydymosi metodų atstovai. Kinų medicinos, manualinės terapijos, aromaterapijos, holistinės medicinos specialistai, jogos ir meditacijos mokytojas pateikia įžvalgų, ypatingai svarbių psichikos sutrikimų prevencijai. Esu bandžiusi akupunktūrą, manualinę terapiją ir meditaciją. Tai metodai, reikalaujantys kantrybės ir veikiantys lėčiau nei vaistai. Tačiau teigiami poveikiai ir pokyčiai gali būti ilgalaikiai.
Ši knyga yra parašyta paprasta, aiškia, sklandžia kalba ir tikrai skirta ne specifiniam mokslo pasauliui, bet pacientui ir jo artimajam. Manau, tikrai bus tų, kurie ras naudingų įžvalgų. Linkiu sveikatos. O jei sergam – sirkim, kad pagytume.
