Aktorė N. Narmontaitė ir jos knyga „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“
Idėja parašyti knygą, matyt, kaupėsi po truputį: juk turint tiek aktorinės patirties, išgyvenus daug nuotykių, išgirdus nemažai istorijų norisi jomis pasidalyti ir su kitais. Be to, N. Narmontaitė prisipažįsta, kad yra panaši į Pepę Ilgakojinę – taip pat kaip ir vaikiškos knygos herojė moteris nuolat ieško džiugenos. Aktorė sako pastaruoju metu pastebinti daug pykčio, nihilizmo, juodų spalvų, o jai visada norėjosi, kad gyvenime būtų kuo daugiau šviesos ir linksmumo.
Ką daryti, kad gyvenimas būtų linksmesnis, N.Narmontaitė nusprendė papasakoti knygoje remdamasi tiek savo, tiek kalbintų žmonių gyvenimo patirtimi. Taigi nutarė paklausti kolegų, ką jie daro, kad gyvenimui suteiktų daugiau spalvų, taptų laimingesni. Klausimas: „Ką daryti, kad gyventi būtų linksmiau, dūšioj šviesiau?“ užduodamas visiems N. Narmontaitės pašnekovams. Šis klausimas vienija visas istorijas, daro knygą vientisą ir visus asmenis tarsi nuteikia pozityvui. Receptų yra kuo įvairiausių: tai ir mokėti džiaugtis paprastais dalykais, ir save kitiems atiduoti, ir vadovautis Mikės Pūkuotuko išmintimi, ir nevengti pasišaipyti iš savęs, ir nebijoti dugno, ir padaryti šventę sau bei kitiems, ir pasiimti išminties knygą, nors joje kiekvienąkart atsakymas bus vis kitoks ir nebūtinai teisingas... Vieniems atsvara yra geri žmonės, artimieji, kitiems – gamta, dar kitiems – maisto gaminimas... Yra ir tokių, kurie nekovoja su liūdesiu arba tiesiog apie jį negalvoja. Kas kaip praskaidrina savo gyvenimą, sužinosite knygoje „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“. Neabejotinai meno atstovų receptai tiks ir skaitytojui, taigi ne tik sužinosite, kaip menininkai kovoja su liūdesiu, bet galbūt ir patys rasite naujų receptų.
Šia knyga aš norėjau įprasminti teatro metus. Žinoma, galima kurti spektaklį ar kažką panašaus, bet aš norėjau apimti daug aktorių, daug istorijų, o su spektakliu to nepadarysi
Knygos apie meno žmones išleidimas šiemet – labai gražus sprendimas, nes 2014 metai – Teatro metai. „Šia knyga aš norėjau įprasminti teatro metus. Žinoma, galima kurti spektaklį ar kažką panašaus, bet aš norėjau apimti daug aktorių, daug istorijų, o su spektakliu to nepadarysi“, – sako knygos autorė. Labai svarbu, kad teatras ir teatrą kuriantys žmonės pateikiami pozityviai – kultūrai, deja, neskiriama tiek dėmesio, kiek norėtųsi, tačiau knygoje ne skundžiamasi, o nusiteikiama optimistiškai. Tai džiugesio knyga.
Iliustracijos
Iliustracijos itin taikliai atspindi tą optimizmą ir džiugią nuotaiką. Baltas viršelis ir už pašnekovų pavardžių sąrašo tarsi iš už užkulisių pasirodantis personažas yra lyg atsvara visoms tamsioms mintims. Šmaikščiomis iliustracijomis knygą papuošė Rimas Valeikis. Ieškodama sprendimo, kaip iliustruoti knygą, N. Narmontaitė tvirtai žinojo, ko nenori: nuotraukų iš kino, iš spektaklių, nes tai jau buvo.
Ji norėjo piešinių, tokių linksmų, draugiškų, nieko neįžeidžiančių šaržų. „Rimo Valeikio piešiniai buvo mano viena pagrindinių sąlygų leidžiant knygą. Vieną rytą pabudau ir supratau, kad nenoriu jokių iliustracijų iš spektaklių. Noriu autentiškų piešinių. Ir nors R. Valeikis gerai piešia šaržus, norėjau, kad jie būtų malonūs, neįžeidžiantys ir apjungtų visas tas mano istorijas“, – pasakoja knygos autorė.
Knygos struktūra
Nors knygoje pateikiami skirtingų kartų ir skirtingų asmenybių pasakojimai, visus juos jungia autorės užduotas klausimas: „Ką daryti, kad gyventi būtų linksmiau, dūšioj šviesiau?“. Į visus juos savaip pažvelgė R. Valeikis ir kiekvieną įamžino pieštuku. Ir dar fotografijos. Skyriaus pradžioje įdėta nuotrauka žmogaus, kurio pasakojimus skaitysite. Tada atsakymas į tą svarbųjį klausimą, paskui prisiminimai, nutikimai, mintys su įterptais piešiniais ir to asmens šaržu. Taigi struktūriškai knyga vientisa ir išbaigta.
Aktorystė ir rašymas turi labai daug bendrumų, teigia aktorė ir dabar jau rašytoja N. Narmontaitė. Pirmiausia abu užsiėmimai reikalauja įsigilinti į žmones. Abu užsiėmimai grindžiami bendravimu su žmonėmis: vaidindama aktorė tai daro scenoje, o rašydama susitikdavo su kolegomis ir juos kalbindavo. Be to, knygos autorė sako, kad tiek teatre, tiek rašydama knygą bendravo su skirtingais žmonėmis. Ir iš tikrųjų aktorės kalbinti žmonės – ne tik skirtingos, bet ir labai spalvingos bei įsimintinos asmenybės. Į knygos „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“ puslapius sugulė Vytauto Anužio, Gražinos Balandytės, Andriaus Bialobžeskio, Juozo Budraičio, Olitos Dautartaitės, Eglės Gabrėnaitės, Sergejaus Gamovo, Vytauto Juozapaičio, Jurgitos Jurkutės, Rimgaudo Antano Karvelio, Dainiaus Kazlausko, Albino Kelerio, Virginijos Kochanskytės, Oskaro Koršunovo, „Liūdnų slibinų“, Jūratės Onaitytės, Gyčio Padegimo, Algirdo Paulavičiaus, Algimanto Puipos, Nelės Savičenko, Vytauto Tomkaus, Rimo Tumino, Viktoro Valašino, įvairių miestų kasininkių ir pačios autorės pasakojimai. Dažniausiai pasakojimai buvo smagūs, o apie patirtus nuotykius skaitytojas bene bus ir negirdėjęs, taigi tos istorijos ištraukiamos į dienos šviesą knygos pavidalu.
N. Narmontaitės pašnekovai taip pat išgyveno įvairiausių patirčių: vieni permąstė savo gyvenimą, kiti prisiminė jaunystę ir linksmus nuotykius, treti nustebino patys save atskleisdami įvairius užkulisius.
Iš spektaklio išeinate pilni įvairiausių emocijų, jausmų ir minčių, tą patį išgyvensite ir skaitydami šią knygą – aktorių, režisierių ir kitų pasakojimai žadins gerus jausmus, kels skirtingas emocijas: nuo nostalgijos iki kvatojimosi.
Žanras
Įsprausti knygą „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“ į kokio nors žanro rėmus gana sudėtinga. Viena vertus, šią knygą galima būtų vadinti prisiminimų knyga. Joje ne tik kalbintų žmonių pasakojimai, bet ir jų prisiminimai apie kitus (pvz., Miltinį, Blėdį, K. Kymantaitę...). Skaitytojas ras nemažai istorijų apie žmones, kurių nebėra. „Nors jų nėra, bet mes apie juos kalbame, prisimename juos, juokiamės – vadinasi, jie gyvi. Teatras visada gyvas, aktorius niekada nemiršta“, – įsitikinusi N. Narmontaitė.
Teatras visada gyvas, aktorius niekada nemiršta
Kita vertus, tai ne tik prisiminimų, bet ir pozityvaus mąstymo receptų knyga, nes kiekvienas atskleidžia, ką daro, kad gyvenimas būtų šviesesnis. Taip pat tai ir pilna emocijų knyga. „Knygoje yra tokių momentų, kai aš pravirkstu ne dėl to, kad ji sentimentali, o dėl nostalgijos, kurią ypač pajaus vyresnioji karta. Žinoma, knyga tiks ir jaunimui, manau, „Liūdnų slibinų“, Jurgitos Jurkutės istorijos jiems patiks“, – sako knygos autorė. Knygoje „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“ netrūksta humoro: dažnai aktoriai ar režisieriai papuola į dviprasmiškas, absurdiškas situacijas, bet kuo išradingiausiai išsisuka. Kartais prisimenamos prasmingos gyvenimo pamokos, giliai įstrigusios akimirkos – nostalgiškos, kurioziškos, liūdnokos ar graudžiai juokingos. Taigi apibrėžti knygos žanrą sunku, o gal ir neįmanoma. „Tokio žanro nėra. Galbūt aš sukūriau naują? Tai – geros nuotaikos žanras“, – sako knygos autorė. Pasak N. Narmontaitės, ši knyga skirta norintiems sau arba kitiems pakelti nuotaiką.
Pasakojimų įvairovė
Knygoje sudėtos smagios, keistos, kartais mistiškos istorijos. Sužinosite ir apie Miltinio baimes, ir apie nevaldomus žirgus filme „Tadas Blinda“, ir apie vaikų mėtymą į jūrą filmuojant „Moterį ir keturis jos vyrus“, ir apie G. Balandytei skirtą J. Baltušio įrašą knygoje, ir apie V. Juozapaičio „nusidainavimus“, ir apie J. Jurkutės „stilių“, ir „Liūdnų slibinų“ visai neliūdnus nuotykius... Visko net neišvardysi, tačiau visos istorijos ne tik įdomios, bet ir atskleidžiančios asmenybes įvairiais rakursais. „Jaunųjų aktorių ir vyresnio amžiaus kolegų istorijos labai skirtingos. Vienų labai gilios ir išmąstytos, kitų – vaikiškai naivios, dar kitų – kupinos saviironijos“, – sako knygos autorė.
Knygoje sugulė labai skirtingų asmenybių istorijos: tai ir vyresnės kartos aktorių ir režisierių prisiminimai, ir dar visai jaunų meno žmonių pasakojimai. Todėl skaitytojui gali kilti klausimas, kokiu principu autorė atrinko, kuriuos kolegas kalbinti ir kurias istorijas dėti į knygą. Pasirodo, kad jokios „atrankos“ nebuvo. „Niekada nesuvokiau tų režisierių, aktorių, kurie sako, kad stato tik tą medžiagą, kuri jiems patiems yra įdomi ir kad visai nesvarbu, jog žiūrovams ji nepatiks. Tuomet kokia prasmė jos imtis? Atsistok virtuvėje ir vaidink savo malonumui. Niekaip to nesuprantu. Aš, skaitydama pjesę siūlomam vaidmeniui, pirmiausia galvoju apie žiūrovus. Klausiu savęs, ar medžiaga jiems bus įdomi, ar palies jų širdis. Tas pats buvo ir rašant knygą. <...> Pirmiausia papasakojau tas istorijas, kurios, mano manymu, skaitytojams reikalingiausios. Tai pozityvūs pasakojimai“, – apie knygos sudarymą pasakoja autorė.
Pirma, bet ne paskutinė knyga
N. Narmontaitė rinkti medžiagą knygai pradėjo prieš dvejus metus ir pakalbino tiek daug žmonių, sužinojo tiek istorijų, kad „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“ tik pirma knyga. N. Narmontaitė planuoja antrą ir trečią knygas, net ir apie pavadinimus jau mąstė, galbūt knygos vadinsis „Aktoriai, režisieriai ir grimerės“ arba „Aktoriai, režisieriai ir kritikės“. „Pirmąjį rašytojos (Šatrijos Raganos) vaidmenį suvaidinau Šiaulių dramos teatre. Paskui „Nekviestoje meilėje“ – girtuoklę Gražiną, kuri tapo rašytoja. Vėliau „Moterų laimėje“ vaidinau bjaurybę Zitulę, kuri labai norėjo būti poete. Matyt, vaidmenys kažką iššaukia“, – juokauja, o drauge ir svarsto N. Narmontaitė.
„Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“ nuostabi, puiki, įdomi, gera knyga. Galima būtų ir dar daugiau apibūdinimų parašyti, tačiau svarbiausia, kad šį knyga – pozityvumo, gerų emocijų ir ypatingų istorijų knyga. Be to, knyga turi ir gydomąjį poveikį – juk geros emocijos ir humoras seniai pripažinti vaistai nuo įvairių negalavimų. Skaitykite ir džiaukitės N. Narmontaitės su mumis pasidalyta džiugena, nes autorė ir linki „tego joukas dūšė“.
