Romanas „Galybė“ laimėjo vieną prestižiškiausių Didžiosios Britanijos literatūros premijų – „Baileys“. Šis apdovanojimas yra skiriamas rašytojai moteriai, o N.Alderman knyga tapo pirmuoju mokslinės fantastikos kūriniu, gavusiu šį literatūrinį prizą. Romanas pirmą kartą išleistas 2016 metais ir tarp geriausių tais metais pasirodžiusių knygų jį paskelbė tokie leidiniai kaip „The New York Times“, „Washington Post“, „Entertainment Weekly“, jis greitai tapo bestseleriu ir, kaip minėjau įžangoje, jį gyrė ir B.Obama, kuris kasmet pristato savo geriausių perskaitytų knygų sąrašus.
Neatsitiktinai knyga lyginama su 2019 metų „Man Booker“ premijos laureatės, Kanados rašytojos Margaret Atwood knyga „Tarnaitės pasakojimas“. Šiemet jos knyga „The Testaments“, kuri yra „Tarnaitės pasakojimo tęsinys,“ pelnė minėtą „Man Booker“ premiją. Pati M.Atwood buvo N.Alderman mentorė literatūrinėje programoje, kai ši kaip tik tuo metu rašė „Galybę.“
„Įelektrintai šokiruoja, pribloškia“, – taip apie N.Alderman romaną atsiliepia M.Atwood. Matyt, bet kuriam kūrėjui toks M.Atwood žodis galėtų tapti puikia paskata nesustoti ir kurti toliau.
Romanas „Galybė“, nors yra fikcinis kūrinys, pristatomas kaip istorinio žanro knyga. Jis papildytas išgalvotais žemėlapiais, archeologų rastų žmonių praeities reliktais. Tai pasitelkta norint sustiprinti pačio romano siužetą.
Knygos epicentre – trijų veikėjų istorijos, o visas jas jungia pasaulyje įsigalėjanti nauja tvarka.
N.Alderman kuriamoje Žemės planetoje jaunos merginos atranda turinčios unikalią galią – siųsti elektros impulsus, kuriomis gali ne tik sukelti skausmą, atlikti įvairius triukus ar tai pritaikyti kasdienėje buityje, bet ir nesunkiai nužudyti žmogų. Galios svertai pakrypsta į moteriškosios lyties pusę – pasaulyje prasideda neramumai, visi sumišę, kaip reikia elgtis, kaip apsisaugoti ir ar reikia kovoti su tokiomis merginomis? Maža to, nuo šio atradimo visos gimstančios mergaitės turi šią galią, kurią suteikia speciali kūne esanti elektros sruoga. Beje, ir moterims, kurios yra vyresnės ir neturi šios galios, šį sugebėjimą galima pažadinti. Išskyrus vyrus, kurie šioje situacijoje lieka be nieko.
Matyt, jau suprantate, kodėl šis romanas vadinamas feministiniu kūriniu.
-
Knygos recenzija. Deborah Levy „Karštas pienas“ – gyvenimas kaip simbolis
-
Knygos recenzija. J.Bergerio „Mes susitinkame čia“ – kelionių ir gyvenimo meditacija
-
Knygos recenzija. K.Harufo „Mūsų sielos naktyje“ – odė laimei ir laisvei
-
Knygos recenzija. Kristinos Baubinaitės „Slėpynės Anglijoje“ – asocialų vargai Anglijoje
-
Knygos recenzija. Radžo našlaičių likimas – tarp fikcijos ir realybės
Jungtinėse Valstijose ir kitose Vakarų pasaulio valstybėse sumišimo visuomenėse kiek mažiau. Tačiau to nepasakysime apie Arabų pasaulio šalis, kuriose yra įtvirtintas vyrų kultas. Čia vyksta perversmai ir egzekucijos diskriminaciją kūrusiems vyrams. O tai nieko gero nežada ne tik Arabų pasauliui, tačiau ir visam pasauliui apskritai – moterų įgyta galia ir gebėjimas įveikti vyrą tampa ne tik keršto simboliu, tačiau ir nebaudžiamu žudymu, bauginimu, prievartavimu ir sveiko proto pametimu.
Šiame pasaulyje sutinkame tris pagrindinius personažus. Roksė – tamsiojo nusikaltėlių pasaulio atstovo dukra, savyje turinti neeilinės galios. Ji yra vadinama viena stipriausių pasaulio merginų. Tuo metu Elė šiame kūrinyje įkūnija ne fizinės jėgos simbolius, o tampa tuo žmogumi, kuris pasauliui neša naujas idėjas ir neišvengiamą pokyčių bangą. Trečias personažas – vyras, Tundė, kuris tampa stebėtoju, žurnalistu, pasauliui skleidžiančiu žinią apie neišvengiamus pokyčius. Visų šių personažų likimai galiausiai susijungia, nors iš pirmo žvilgsnio, visų jų gyvenimo linija yra nepaprastai skirtinga.
Romano laikas skaičiuojamas atgaline data – istorija pradedama skaičiuoti likus dešimčiai metų iki lemtingo įvykio. Koks jis – negaliu atskleisti, tačiau su kiekvienu knygos puslapiu autorė kursto vis didesnę įtampą ir suktai skaitytoją vedžioja už nosies, kad šis anksčiau laiko neišsiaiškintų kulminacijos paslapties. Jau minėjau, kūrinys papildytas įvairiais neva istoriniais užrašais ir moterų jėgos kulto įrodymais, kurie skaitytoją nukelia į kelis tūkstantmečius atgal ir tarsi kužda, kad tokie įvykiai planetoje vyksta ne pirmą kartą.
Knyga siūlo įdomias idėjas. Kas būtų, jei, ypač dabar, kai feminizmas įgauna pagreitį, pasaulį apskriejo „Me too“ skandalai ir vis garsiau kalbama apie lyčių nelygybę, viskam vadovautų moterys. Ir ne paprastos moterys, bet tokios, kurios turi galią priversti jų klausyti. Iš dalies tai bedama į vytų giminės pusę, kuri vadinama fiziškai stipresne. Kita vertus, romane nevengiama panagrinėti ir jėgos kulto dominavimo temos – kur veda neaprėpiamas jėgos turėjimas? Ar tai yra pasaulinės taikos garantas? Ar jėga apskritai gali būti visapusės pagarbos, pasitikėjimo, taikos garantas? Kur yra riba tarp jėgos, keršto ir nori keisti pasaulį? Autorė romane nevengia kritiškai pažvelgti ne tik į vyrų giminės gėdas, bet ir į pačias moteris.
Ir, žinoma, knyga geriausiai atspindi pasaulio tvarkos idėją. Dažnai savęs klausiame, kas valdo pasaulį ir link kur mes einame – kas mūsų laukia ateityje? N.Alderman mums siūlo vieną iš kelių ateities vizijų, brėžia liniją ir leidžia įsivaizduoti, kas nutiktų, jei pasaulyje įsiviešpatautų „Galybės“ kultas.
Mane romanas žavėjo scenarijumi ir įtampa. Išties šios knygos stiprybė yra ne idėjos, o pats siužetas, kuris neleidžia atsitraukti, neleidžia nieko kito pagalvoti, kaip tik apie N.Alderman pasaulio likimą. Dėmesio vertas trileris tiems, kurie laisvalaikiu nori įtempto siužeto knygos.
Jei kalbėtume apie knygos trūkumus, neišvengiamai reikėtų išskirti popkultūros skonį. Skaitydamas knygą negali jos nesieti su Holivudu ir ta pompastika, kuri susijusiu su visa šioje popkultūroje siejama fantastika ir tokio žanro kūriniais. Iš dalies tai kiek blaško, norint atidžiau pagvildenti romano idėjas, kurios nėra tokios holivudinės. Galbūt „Galybė“, nors ir sulaukė daug teigiamų įvertinimų, tačiau su savimi nešasi ir tą populiarumo naštą, kuri yra sutinkama su kontroversijomis.
Knyga patiks skaitytojams, kurie, visų pirma, domisi mokslinės fantastikos kūriniais. Tačiau kūrinio neturėtų aplenkti ir tie, kas nori įtraukiančios ir trilerio bruožų turinčios knygos.
„Galybė“ yra tarsi literatūros mišinys – autorė fikcinėje kalboje sako, kad tai istorinė knyga, pats kūrinys pristatomas kaip mokslinės fantastikos romanas, bet jį skaitant akys raibsta nuo įtraukiančio trilerio akcentų. Tai knyga, savyje apimanti daug įvairių literatūrinio gyvenimo kampų, kuriuos gludinti galima ir realybėje, o nuo kurio pradėti ir kurį iš jų pasirinkti pirmą – užduotis skaitytojus. Tik ši užduotis savaip maloni.
