1994-ųjų balandžio – liepos mėnesiais hutų vyriausybės įsakymu buvo vykdomas tutsių tautos genocidas.
Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus aukų skaičius – nuo 500 tūkst. iki milijono nužudytųjų. Manoma, kad genocido metu išžudyta maždaug 70 proc. tutsių populiacijos.
Genocidą užbaigus ir Ruandos kontrolę perėmus tutsių dominuojamai karinei grupuotei „Ruandos patriotinis frontas“ (RPF), dar apie 2 mln. ruandiečių, daugiausių hutų, tapo pabėgėliais: bijodami keršto už nusikaltimus, jie pasitraukė iš šalies.
Be to, maždaug 130 tūkst. žmonių šiuo metu yra įkalinimo įstaigose.
Makabriškas pavadinimas „Norėtumėme jus informuoti, kad rytoj būsime nužudyti su savo šeimomis“ (angl. „We Wish To Inform You That Tomorrow We Will Be Killed With Our Families“) – laiško ištrauka, kurį 1994-aisiais parašė septyni adventistų pastoriai vyriausiajam savo bažnyčios dvasininkui.
Kitą dieną jie, kaip ir dar beveik 2 tūkst. tutsių, tikėjosi, kad susibūrę bažnyčioje ir jai priklausančioje ligoninėje, bus apsaugoti nuo Ruandoje plintančio hutų smurto.
Vis dėlto, didelė dalis jų žuvo nuo hutų mačečių, o išgyvenusieji prisimena pastoriaus žodžius: „Jus reikia išnaikinti. Dievas jūsų nebenori.“
Vis dėlto, didelė dalis jų žuvo nuo hutų mačečių, o išgyvenusieji prisimena pastoriaus žodžius: „Jus reikia išnaikinti. Dievas jūsų nebenori.“
Tai – tik viena iš tūkstančių žadą atimančių genocido istorijų.
Neapykantą kurstė kolonizatoriai
Norint suprasti tokios neapykantos priežastis, tenka gilintis į to meto Ruandos politinį, socialinį ir ekonominį kraštovaizdį. Tai knygoje Ph.Gourevitchius daro po ilgų pokalbių su abiejų pusių atstovais, įskaitant po genocido itin patogiai JAV kurį laiką gyvenusį aukščiau aprašytą pastorių.
Aiškinant tautų susipriešinimo priežastis, teigiama, kad Ruandoje hutai nuo seno buvo žemdirbiai, o tutsiai užsiėmė gyvulininkyste. Kadangi gyvuliai – vertingesni nei dirbama žemė, greitai tutsiai ėmė kelti asociacijas su politiniu ir ekonominiu elitu.
Ph.Gourevitchius rašo, kad realybėje tarp hutų netrūko auginančių gyvulius, o tarp tutsių – žemdirbių. Be to, visi kalbėjo ta pačia kalba bei vargiai galėjo vieni kitus atskirti vizualiai – kai kurie tyrėjai tikino, kad jų negalima laikyti atskiromis tautomis.
Tačiau vokiečių, o vėliau belgų kolonizatoriai ėmė kurti „etninį mitą“ – esą tutsiai į Ruandą atvyko iš Šiaurės Afrikos, ir priklauso chamitų kalbų grupei, į kurią taip pat įtraukiami žydai. Tokiu būdu jie tapo tarsi „aukštesniąja rase“.
Kolonizatoriai tutsiams suteikė galios ir privilegijų, o Ruandos tautų supriešinimas padėjo konsoliduoti valdžią.
Be to, atėjūnai iš Europos vietos gyventojus svėrė, matavo jų ūgius ir lygino nosių ypatumus. Galiausiai „tiesesnės“ ir „kilmingesnės“ nosys, kaip ir kiek šviesesnė tutsių oda, tapo juos atpažinti padedančiomis savybėmis.
Be to, atėjūnai iš Europos vietos gyventojus svėrė, matavo jų ūgius ir lygino nosių ypatumus. Galiausiai „tiesesnės“ ir „kilmingesnės“ nosys, kaip ir kiek šviesesnė tutsių oda, tapo juos genocido metu atpažinti padedančiomis savybėmis
1962-aisiais, kai Belgija Ruandai grąžino nepriklausomybę, valdžią perėmė hutai. 1990 metais prasidėjo pilietinis karas, kuriame prieš RPF kovojo hutų dominuojamos Ruandos ginkluotosios pajėgos.
Aukščiausią įtampos tašką konfliktas pasiekė 1994 metais: balandį buvo numuštas lėktuvas, kuriuo skrido Ruandos prezidentas hutas Juvenalis Habyarimana. Šalies vadovas mirė.
Ligi šiol nėra aišku, kas atsakingas už žmogžudystę, tačiau kaltė buvo suversta ant tutsių RPF. Todėl hutai iš karto pradėjo burtis į tutsių valymą vykdančias grupes.
Maždaug 100 dienų Ruandą siaubė masinės žudynės. Pasigailėjimo nesulaukė nė tutsių vaikai, buvo raginama prieš tutsių moteris pasitelkti seksualinę prievartą. O kur dar vienas kitą mačetėmis galabijantys kaimynai, ar pacientus tutsius žudantys hutų gydytojai?
Paveikus genocido paveikslas
Ph.Gourevitchius genocido savo akimis neregėjo, tačiau devynis mėnesius keliavęs po Ruandą, jis sukūrė itin paveikų traumų ir tuštumos apimtos šalies paveikslą. Pavyzdžiui, autorius rašo, ką reiškia stovėti tarp žmonių kaulų kauburėlių masinių skerdynių vietoje.
Pastebėdamas, iš pažiūros, nereikšmingas detales, autorius primena kraupius netolimos praeities įvykius: aiškina, kad šunų to meto Ruandoje beveik nebuvo todėl, nes juos genocido metais teko iššaudyti –kad neėstų aukų lavonų.
Keliaudamas po genocido paženklintą šalį, Ph.Gourevitchius liudija ir tarp tutsių pastebimas kaltųjų paieškas. Jie vieni kitų įtariai klausia: ar išgyvenai todėl, kad buvai bendrininkas? To klausiama ir moterų, kurios dienų dienas buvo prievartaujamos, o po genocido augina smurtautojų vaikus.
Jie vieni kitų įtariai klausia: ar išgyvenai todėl, kad buvai bendrininkas? To klausiama ir moterų, kurios dienų dienas buvo prievartaujamos, o po genocido augina smurtautojų vaikus.
Tiesa, Ph.Gourevitchius rado ir kiek šviesesnių istorijų: knygoje jis aprašo viešbučio „Hotel des Mille Collines“ vadybininką Paulą Rusesabaginą, kuris, hutų kovotojus aprūpindamas alkoholiu, išsaugojo beveik 1 200 myriop pasmerktų žmonių.
Ši istorija pasakojama ir lietuviams gerai žinomame filme „Ruandos viešbutis“.
Neišmoktos pamokos
„Geriausia mano sugalvota priežastis, kodėl nusprendžiau iš arčiau pažvelgti į Ruandos istorijas, yra ta, kad ignoravimas verčia mane jaustis dar nepatogiau dėl jų egzistavimo ir mano vietos jose“, – apie motyvus parašyti knygą sakė Ph.Gourevitchius.
Būtent Vakarų pasirinkimas ignoruoti genocidą lėmė šimtus tūkstančių prarastų gyvybių. Ph.Gourevitchius knygoje peikia Ruandoje dislokuotus Jungtinių Tautų taikdarius, nedariusius beveik nieko, jog sustabdytų žudynes.
Kritikos strėlės skrieja ir Prancūzijai, palaikusiai genocidą vykdžiusį hutų režimą, ir pajėgas iš krizės apimtos šalies išvedusiai Belgijai.
Autorius primena ir Billo Clintono administracijos, ypač JAV atstovės JT Madeleine Albright, pastangas, kad genocido įkarštyje JT Misijos Ruandoje (UNAMIR) pajėgos būtų sumažintos vos iki 270-ies vyrų. Be to, nuspręsta, kad jiems paliekama teisė veikti tik kaip derybininkams ir humanitarinės pagalbos tiekėjams.
Savo ruožtu UNAMIR generolas Romeo Dallaire apskaičiavo, kad genocidui kelią užkirsti galėjo maždaug 5 tūkst. JT taikdarių.
Istorija kartojasi
Ph.Gourevitchiaus knyga buvo išleista 1998 metais, tad natūralu, jog gali kilti klausimas: kodėl ją skaityti reikia dabar? Atsakymas paprastas: istorija kartojasi.
2017-ųjų rugpjūčio 30 dieną Mianmaro kariuomenė pradėjo tautinės rohinjų mažumos, gyvenančios Rachinų valstijoje, žudynes. Taip pat buvo deginami jų kaimai, prievartaujamos moterys, pranešama apie atvejus, kai į laužus būdavo įmetami naujagimiai.
700 tūkst. rohinjų buvo priversti pabėgti į kaimyninį Bangladešą, 127 tūkst. glaudžiasi pabėgėlių stovyklose Mianmare. Tikslus nužudytųjų skaičius nėra žinomas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Antropologas apie rohinjų krizę: „Tai, ką daro Mianmaras, palies visą pasaulį“
Dar 2012-2017 metais JT ataskaitose buvo įspėjama, kad gresia kraujo praliejimas. Vis dėlto tarptautinė bendruomenė, baimindamasi, kad bus pakenkta Mianmaro virsmui iš autoritarinės valstybės į demokratinę, įspėjimus ignoravo.
Dar 2012-2017 metais JT ataskaitose buvo įspėjama, kad gresia kraujo praliejimas. Vis dėlto tarptautinė bendruomenė, baimindamasi, kad bus pakenkta Mianmaro virsmui iš autoritarinės valstybės į demokratinę, įspėjimus ignoravo.
Vangiai veikė ir pačios JT, šiuo metu siekiančios pradėti tyrimą dėl, kaip pačios teigė, „vadovėlinio genocido pavyzdžio“.
Ph.Gourevitchius išsamiai aprašo, kaip pasauliui nerūpėjo Ruanda. Niekam pernelyg nerūpėjo ir kankinami, deginami bei žudomi rohinjai. Ar susirūpinsime, jei tai pasikartos ir vėl?
