1901-aisiais gimusi Amerikoje, Lilija augo penkių asmenų šeimoje. Būdama vyriausia iš trijų vaikų, ji nuo mažens privalėjo pasirūpinti ne tik savimi, savo jaunesne sese ir broliu, bet ir padėti tėvui tvarkytis rančoje, mat mergaitės motina, būdama įsitikinusi, kad „moterys turi leisti vyrams nudirbti darbus, nes tik taip šie pasijunta tikrais vyrais“, stengėsi išlikti dama savo rankų darbu netepdama.
Būdama vos penkerių Lilija jau padėjo tėčiui, auginusiam ir ruošusiam arklius važnyčiojimui, prajodinėti šiuos gyvulius ir pratinti juos prie kamanų. Ji lesino vištas, rinko kiaušinius ir juos pardavinėjo. Kiek paaugusi mokė sesę ir brolį gramatikos, istorijos, aritmetikos, gamtos mokslų ir civilinės teisės – disciplinų, kurių ją pačią išmokė tėtis.
Sulaukus 13 metų išsipildė Lilijos svajonė – tėvai išsiuntė ją iš rančos mokytis į tikrą mokyklą, kur Lilijai puikiai sekėsi. Iš savo mokytojos, sesers Albertinos, išgirdusi, kad „šiais laikais moterys turi tris kelius – tapti sesele, sekretore arba mokytoja“, Lilija netrukus jau žinojo, kad jos kelias – mokytojavimas. Tačiau nepraėjus nė metams mergaitė buvo priversta įsidėmėti dar vieną tėvo pamokymą: „Svarbiausia gyvenime – mokėti griūti.“ Ji buvo išmesta iš mokyklos, nes jos tėvai nesugebėjo sumokėti už mokslus. Sugrįžusi į rančą Lilija sužinojo, kad pinigų tėvai pritrūko todėl, kad tėtis sumanė įsigyti keturis nepaprastai kilmingus šunis, iš kurių tikėjosi uždirbti. Sužinojo Lilija ir tai, kad pinigų už jos jaunesniojo brolio mokslus sumokėti pakako. „Jis berniukas, todėl jei gyvenime panorės ko nors pasiekti, diplomas jam būtinas“, – Lilijai paaiškino tėvas.
Svarbiausia gyvenime – mokėti griūti
Dėl Europoje siautėjusio Pirmojo pasaulinio karo atokiuose Amerikos kampeliuose netrukus pritrūkta mokytojų, todėl būdama vos 15 metų Lilija sulaukė pasiūlymo dirbti mokytoja mažame miestelyje, nors pati nė nebuvo baigusi mokyklos. Štai tada ir prasidėjo visą gyvenimą trukusi Lilijos kelionė – viena pati su savo žirgu ir tėčio duotu šešių šovinių revolveriu ji išsiruošė į 500 mylių kelią, kurį sėkmingai įveikė per 28 dienas.
Tai buvo sunkus išbandymas, bet daugybė jų Lilijos dar laukė priešaky: vyro išdavystė ir skyrybos, skaudi draugės netektis, sesers savižudybė, atleidimai iš darbų, Didžioji depresija, gamtos stichijos. Liliją visos šios negandos pavertė labai stipria moterimi. Ji mokė vaikus, lenktyniavo žirgų lenktynėse, lošė kortomis, važinėjo automobiliu, išmoko valdyti lėktuvą ir kartu su savo antruoju vyru bei dviem vaikais gyveno Arizonos rančoje, kur vadovavo šimtui kaubojų.
Ši knyga – tai autobiografinis romanas apie autorės močiutę. Tačiau, kaip rašo pati autorė: „Tiesą sakant, iš pradžių dvejojau, ar sugebėsiu parašyti apie jos gyvenimą. Nors vaikystėje artimai su ja bendravau, močiutė mirė, kai man buvo vos aštuoneri, todėl daugelis pasakojimų apie ją mane pasiekė tik iš antrų lūpų.“ Nors J.Walls nelinkusi savo knygos laikyti vien tik prasimanymu, teisingiausia, pasak jos, jį vadinti romanu.
Knygos siužetas didelio įspūdžio nepaliko, tačiau sužavėjo joje aprašytos XX a. pradžios gyvenimo atokiuose Amerikos kampeliuose, detalės. Kaip antai: „Red Leike buvo vienos klasės mokykla, kurioje stovėjo krosnis, mokytojo stalas, kelios eilės suolų su juoda lenta. Susisupusi miegmaišin miegojau klasėje ant grindų.“
„Jau buvo pasklidę gandų apie elektros energiją ir apie tai, kad didžiuosiuose rytinių valstijų miestuose naktį šviečia tokia gausybė elektros lempučių, kad net nusileidus saulei atrodo, jog tebėra diena. Tiesa, laukiant, kol šie laidai pasieks Teksasą, viską teko nudirbti rankomis: ant krosnies kaitinti lygintuvą, lyginti juo palaidines, ant ugnies kaitinti puodą su šarmo ir potašo mišiniu ir taip pasigaminti muilą, pasisemti vandens valgiui virti, paskui dar kartą prisitempti suplauti indams, o nešvarų išpilti į daržą.“
„Jau spėjo pasklisti garsas ir apie tai, kad rytuose prabangiuose namuose yra įrengtas vandentiekis, bet vakarų Teksase dar niekas apie tai nė nesvajojo, o daugeliui žmonių, tarp jų ir mamai su tėčiu, atrodė, kad viduje įrengti išvietę yra šlykštu ir kvaila“.
„Atsisakiau minties pernelyg dažnai skalbti. (...) Kai viena marškinių pusė pajuosdavo, išversdavome juos į išvirkščiąją pusę ir vilkėdavome, iki pajuos ir kita pusė, o paskui ir dar, ir dar kartą juos išversdavome. (...) Kai marškiniai pajuosdavo taip, kad, kaip Džimas juokaudavo, baidydavo galvijus, susėmusi jų visą krūvą gabendavau į Seligmaną ir vos už vieną svarą švariai juos išgarindavau.“
„Levis džinsų apskritai neskalbdavome, nes skalbiant šie tik susitraukdavo ir atbrigzdavo siūlės. Trindavome juos tol, ko nuo susikaupusio purvo, taukų, galvijų seilių ir kanopų šie imdavo blizgėti, bet net ir tuomet neskubėdavome jais atsikratyti. Galiausiai Levis tiek pajuosdavo, kad prisilietus rodėsi, jog glostai riebią odą, be to, nebepraleidžia vandens – tai būdavo ženklas, kad pats metas jais atsikratyti.“
„Gamindavau pačius paprasčiausius valgius. Paprasčiausiai tik virdavau. Daugiausia pupas. Ant dujinės viryklės visuomet stovėdavo didžiulis pupų puodas, jomis maitindavomės nuo poros iki penkių dienų. Mano patiekalas buvo paprasčiausias: virtos pupos ir druska pagal skonį.“
Tikiu, kad ši lietuvių kalba leidyklos „Vaga“ išleista knyga ne vienam gali tapti puikiu įkvėpimo šaltiniu – tai puikus pamokymas, kaip gyvenime teisingai griūti ir pasiimti iš jo tai, kas tau priklauso.
