Pastaruoju metu parašytose knygose J.M.Coetzee eina eksperimentų keliu, dažnai priversdamas literatūros kritikus suglumti, bandant išsiaiškinti, kaip jo kūriniai ir skelbiamos idėjos galėtų būti interpretuojami. Ar tai pusiau autobiografiniai pasakojimai? Ką jis nori pasakyti gausybe alegorijų ar kūrinių intertekstiniais ryšiais, tarkime, perkeldamas vienos knygos heroję į kitą? Tokios jo knygos kaip „Elisabeth Costello“ pademonstravo, kad autorius įžengia į kitokius erdvinius, pasakojimo būdus, gana smarkiai besiskiriančius nuo jo ankstyvesnių kūrinių (kai kurie kritikai apibūdino tai kaip jo „australiškąjį“ periodą, pirmuoju laikydami abstrakcijų prisodrintus, Becketto ir Kafkos įkvėptus romanus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, tokius kaip „Barbarų belaukiant“, „Maiklo K gyvenimas ir laikai“; antruoju – mažiau alegoriškus, realistiškesnius kūrinius, tokius kaip „Nešlovė“; ir trečiuoju – dabartinį laikotarpį, kuriame autorius traukiasi tolyn nuo realistinio pasakojimo, susikoncentruodamas ties forma ir idėjomis). O ir pats rašytojas ne kartą yra užsiminęs, kad jam nusibodo tradicinės romano formos, veikėjai, siužetinės linijos.
Perskaitęs šią knygą skaitytojas yra paliekamas būsenoje, kad iki galo taip ir neperprato alegorinės prasmės, kur čia parodija, o kur keliami rimti klausimai, ką simbolizuoja knygoje sukurta utopinė socialistinė visuomenė
Ir savo ryžtą pasakoti kitaip autorius kuo puikiausiai demonstruoja savo naujausioje knygoje „Jėzaus vaikystė“, rašant apie kurią daugelis apžvalgas pradeda žodžiu „keista“. Perskaitęs šią knygą skaitytojas yra paliekamas būsenoje, kad iki galo taip ir neperprato alegorinės prasmės, kur čia parodija, o kur keliami rimti klausimai, ką simbolizuoja knygoje sukurta utopinė socialistinė visuomenė, galų gale, kokios alegorijos persmelkusios knygos personažą berniuką Dovydą? Nors tai ir ne biblijinė istorija, visgi nuorodų į Bibliją čia apstu, tačiau ir šių nuorodų prasmė yra sunkiai išgliaudoma. Juo labiau, kad dažnai atrodo, jog knyga persunkta ne krikščioniškosios, o budistinės tuštumos, vidurio kelio filosofijos – tokias išvadas daro ir rašytoja Joyce Carol Oates, bet apie tai vėliau.
Vieta, kur istorija išnykusi
Šios knygos veiksmo vieta iš dalies galėtų priminti kitą J.M.Coetzee romaną „Barbarų belaukiant“, tačiau čia vaizduojamoje mitinėje šalyje nėra smurto ir prievartos, o biurokratinis aparatas, nors ir kategoriškai tikslus ir nepermaldaujamas, grėsmę sukelia tik keliuose epizoduose.
Tai šalis, kurioje žmonės vadovaujasi racionalumu, kur geranoriškumas siūlomas vietoje aistros, o jausmai tarsi amputuoti (siekis sutramdyti jausmus, nuslėpti juos nuo savęs paties – gana dažna tema J.M.Coetzee kūryboje, galime prisiminti kad ir lietuviškai pasirodžiusią „Lėtas žmogus“). Čia galioja ne troškimai, o apskaičiavimas, tai – niveliacijos ir vidutinybių visuomenė, išmokusi pažaboti savo siekį trokšti daugiau nei turi dabar. Čia žmonės ištrynę savo praeitį, gavę naujus vardus, nesivadovauja istorijos tėkmės principais – egzistuoja tik tai, kas yra čia ir dabar.
Į šį pasaulį iš laivo patenka Simonas su penkiamečiu Dovydu, kuris yra pametęs savo motiną. Simonas pasiryžęs padėti Dovydui surasti jo motiną, jis įsitikinęs, kad berniukas, vos pamatęs, iškart ją atpažins. Šie ketinimai, iš karto atrodantys neracionalūs ir negalintys baigtis sėkme, tampa ryškiu kontrastu šio krašto gyvenimui. Tačiau Simonas pasiryžęs priešintis šiai tvarkai. Jis atsisako ištrinti savo praeitį ir neketina tenkintis su siūlomais visuotinės lygybės principais. Be to, jis nepasiruošęs atsisakyti malonumų ir artimumo siekio visuomenėje, kurioje santykiai tarp lyčių yra aiškiai nubrėžti. Jis ilgisi grožio, jo širdies polėkiai stoja prieš minties skaidrumą ir loginį, racionalųjį mąstymą. Tačiau seksas čia nelaikomas priimtinu (moteris, kurią jis bando suvilioti, klausia: „Ir šias dalis, kurios nėra gražios, norite įgrūsti į mane! Ką turėčiau apie tai galvoti?“), o vietoje aistros vietiniai žmonės siūlo geranoriškumą.
Galiausiai ir pats Simonas ima svarstyti, ar asmeniniai jausmai svarbesni už visuotinus – galbūt būtent asmeniniai dalykai yra patogūs, o visuotiniai yra nerimastingi, tad neaišku, kurie yra svarbesni.
Kitas svarbus knygoje keliamas klausimas – prigimties esmė. Kaip Simonui, kuris įnirtingai teigia žmogaus paklusimo prigimties jėgoms idėjas, sako viena moteris – prigimtis turi ir grožio, ir bjaurasties savybių, be to, grožis nebūtinai reiškia gėrį.
Prigimties motyvas aiškiausia, hiperbolizuota forma pasireiškia motinos-vaiko vaizdinyje. Simonas suranda moterį, kuriai įsiūlo pasirūpinti Dovydu. Nors šis vaikas yra ne jos, moteris rūpinasi juo tarsi savo, pasiryžusi dėl jo gerovės (ar tariamos gerovės) kautis iki galo, tiek ji, tiek Simonas prisiima visišką atsakomybę dėl vaiko, kuris pas juos pakliuvo atsitiktinai. Šis ryšys Simonui atrodo tarsi visuotinių gyvenimo dėsnių pagrindas, dėl ko galima atsisakyti viso kito.
Berniuko Dovydo personažas, ko gero, sunkiausiai pasiduodantis interpretacijoms. Mat autorius lyg ir duoda nuorodas į Bibliją, Simonas vadina Dovydą princu, o pats berniukas kartais skelbiasi žinąs tai, ko nežino kiti ir buvęs ten, kur nebuvo kiti, tad galima užčiuopti aiškias Jėzaus alegorijas, tačiau jo personažas yra dvilypis, nes kartais jis elgiasi tarsi aikštingas vaikas. Nepalieka įspūdis, kad tokia biblinė alegorija J.M.Coetzee kūryboje būtų pernelyg tiesmukiška, kaip ir vaiko priešinimasis skaičių logikai nebūtinai reiškia tiesioginį racionalių pasaulio taisyklių atmetimą.
Dar viena svarbi tema – istorija, tai, kaip ji gali prasiskverbti į dabartį. Simonas teigia, kad viskas keičiasi, pokytis yra tarsi kylantis vandenynas, todėl reikia reaguoti į tai, kas buvo anksčiau, mėginti prisitaikyti prie istorijos dėsnių, kas smarkiai skiriasi nuo vietos žmonių filosofijos, kurie įsitikinę, kad ateities numatyti neįmanoma, o ir nėra prasmės, juo labiau nėra tikslo analizuoti istorijos, kuri neturi jokios įtakos dabarties veiksmams.
Gilių filosofinių temų užgriebimų galima rasti čia daug. Tai ir savo vertės suvokimas („Norime tikėti, kad esame ypatingi, mano berniuk, kiekvienas iš mūsų. Tačiau, tiesą sakant, tai neįmanoma. Jei visi būtume ypatingi, nebeliktų jokio ypatingumo. Ir vis tiek toliau tikime savimi“), darbo prasmės paieškos, visuomenės sąrangos ir naujo gyvenimo paieškos.
Sudėtingus filosofinius klausimus J.M.Coetzee pateikia grakščia kalba (beje, šioje knygoje yra neįprastai daug šiam autoriui dialogų), neretai netgi šmaikščiais palyginimais. Pats pasakojimas yra fragmentiškas, tarsi sudėliotas iš atskirų epizodų, kurie netgi nelabai susiję vienas su kitu, ir šių abstrakcijų sujungimas į vieną visumą tampa dar viena užduotimi skaitytojui. Kita vertus, neaišku, kiek bandymas jas jungti į vieną visumą šiame romane yra prasmingas.
Budizmas prieš krikščionybę?
Perskaičius knygą belieka mėgint sau pačiam atsakyti į klausimus, ką autorius bandė pasakyti šia knyga. Kitų interpretacijos gali padėti, tačiau ir jos tėra spėjimai – tarkime, Joyce Carol Oates daro prielaidas, kad šis romanas yra tarsi kontrastas tarp budistinio nušvitimo idėjų ir krikščioniškojo išsigelbėjimo siekio: skirtumai tarp cikliškumo ir progresijos, tarp siekio išnykti tuštumoje atsisakant individualybės ir tarp bandymo rasti išsigelbėjimą einant savu, aiškiai išreikštu asmeniniu keliu.
Mes čia dėl to paties, kaip ir visi. Mums buvo duota galimybė gyventi, ir mes tos galimybės neatsisakėme. Tai didis dalykas, gyventi. Didžiausias iš visų
Tačiau ir tai tėra interpretacijos, o dar kiti apžvalgininkai pateikia visiškai kitas vizijas ir kelia klausimus dėl simbolių prasmės, kurie galbūt pačiam skaitytojui ir prasprūsta nepastebėti – tarkime, koks šuns ir arklio įvaizdžių vaidmuo šioje knygoje (žinant autoriaus kovą už gyvūnų teises, šie simboliai yra reikšmingi), kokia tikroji berniuko skaitomo „Don Kichoto“ reikšmė? Kaip ten bebūtų, J.M.Coetzee tikrai niekuomet pats nepaaiškins, ką jis norėjo „Jėzaus vaikyste“ pasakyti.
Ši knyga, kaip ir visi kiti J.M.Coetzee kūriniai, liudija galingą žodžio jėgą ir dar kartą įrodo, kodėl šis rašytojas ne veltui laikomas vienu didžiausių šių laikų autorių.
„Mes čia dėl to paties, kaip ir visi. Mums buvo duota galimybė gyventi, ir mes tos galimybės neatsisakėme. Tai didis dalykas, gyventi. Didžiausias iš visų“.
