Neseniai lietuvių kalba buvo išleista Paulos McLein knyga „Paryžiaus žmona“, kuri kelia šiokias tokias asociacijas su „Lotynų kvartalu“. Joje buvo aprašomas rašytojo Ernesto Hemingway'aus gyvenimo dekadansiškame Paryžiuje laikotarpis. Šioje leidyklos „Obuolys“ lietuvių kalba išleistoje knygoje – refleksijos apie dailininko Pablo Picasso gyvenimą ir kūrybą „Šviesos mieste“, kaip tuomet dažnai buvo vadinamas Paryžius.
Jeigu net ir P.McLein knyga sulaukė kritikos, kad ne visai aišku, ar tikslūs autorės duomenys apie tai, kaip tuo metu gyveno E.Hemingay'us (nors, mano nuomone, rašytojo portretas ten pateiktas įtikinančiai ir akivaizdu, kad autorė smarkiai padirbėjo, ieškodama šaltinių ir duomenų), šios knygos atveju tokios abejonės dar akivaizdesnės.
Nelabai aišku, kuo rėmėsi rašytojas, kurdamas Pablo Picasso gyvenimo aprašymą, nežinia, kiek čia fikcijos, o kiek tikrų faktų. Bent jau man visa ši aprašyta istorija pasirodė esanti laisva viešai žinomų faktų apie Pablo Picasso interpretacija.
Joje pasakojama apie 19-ečio pradedančio dailininko Pablo Picasso bandymus įsitvirtinti Paryžiuje ir panirti į bohemišką šio miesto gyvenimą. Neberasdamas sau įkvėpimo Barselonoje, kurioje mokytis dailės meno ėmė dar būdamas 16-os, jis su geriausiu draugu traukiniu išvyko į Paryžių.
Čia jo iš tiesų laukė toks gyvenimas, koks ir buvo žadėtas – būtent Paryžius tuo metu buvo pasaulinis menininkų centras. Siekiant iškilti Pablo Picasso teko grumtis dėl dėmesio su tuo metu čia gyvenusiais garsiausias tapytojais, knygoje minimi žymūs vardai, daug sakantys net ir ne meno žinovams. Greta idealistiškojo požiūrio į meną Pablo Picasso atranda ir parsidavinėjimą, lengvabūdišką kūrybos vertinimą. O taip pat, žinoma, ir tą gyvenimą, kuriuo tuo metu garsėjo Paryžius – kupiną aistros, kvaitulio, bohemiško polėkio, meilių ir asmeninių tragedijų.
Tai – istorija, kuri jau pati savaime žadina vaizduotės žaismą. Tačiau Gary Van Haas sukurtas Pablo Picasso paveikslas visgi neįtikina, kad ir kiek žavus būtų aprašomasis laikotarpis. Visų pirma, todėl, kad taip ir lieka neaišku, kur, kaip ir minėjau anksčiau, čia baigiasi tikrovė ir prasideda fikcija. Antra – autorius tiesiog šuoliuoja laikotarpiu, pernelyg nesigilindamas į konkrečias situacijas – norint iš tiesų išsamiai aprašyti šį laikotarpį ir knyga turėjo būti kur kas didesnės apimties, nes „Lotynų kvartalas“ atrodo tik kaip rimtesnės knygos įžanga, o psichologiniai portretai sukurti kur kas įtikinamiau. Na, ir trečia, čia pernelyg daug šablonų ir nuslydimo paviršiumi.
Tad perskaičius šią knygą imi galvoti, kam ši knyga yra skirta. Tikrai ne tiems, kurie nori praplėsti savo žinias apie Pablo Picasso, greičiau tiems, kam patinka istorijos apie romantiškąjį, bohemiškąjį Paryžių, ir visa knyga man priminė surašytą scenarijų kino filmui. Jeigu nekeliate pernelyg didelių reikalavimų istorinei literatūrai, „Lotynų kvartalas“ puikiai tiks neįpareigojančiam skaitymui, tačiau jeigu siekiate gilesnės analizės, tikiu, rasite ir rimtesnės literatūros apie Pablo Picasso.
