Turkijoje jis buvo teisiamas dėl pasisakymų apie turkų kaltę dėl armėnų genocido, tačiau net jo priešininkai, matyt, nedrįstų pasakyti, jog O.Pamuko kūryba yra neginčijamas įrodymas, kad jis tėvynę myli, – kone kiekvienas jo kūrinys prilygsta įsimylėjėlio meilės laiškui savo šaliai.
Naujausią į lietuvių kalbą išverstą šio rašytojo romaną „Tos keistos mano mintys“ išleido leidykla „Tyto alba“, iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė. Šis romanas – tai nuolat kintančio, modernėjančio Stambulo istorija, urbanistinis ir kultūrinis kraštovaizdis, perteiktas paprasto gatvės prekeivio akimis. Jau pačia pirmąja romano pastraipa autorius skaitytojui atskleidžia, apie ką bus šis pasakojimas – apie bozos ir jogurto pardavėjo Mevliuto Kartašo gyvenimą ir svajones, jo šeimos nuotykius Stambule nuo 1969-ųjų iki 2012-ųjų.
Mevliutas gimė skurdžiame vidurio Anatolijos kaime, iš tolo žvelgiančiame į ūkanotą ežerą. Būdamas dvylikos atvyko į Stambulą ir liko jame iki pat gyvenimo pabaigos. Jaunystėje išvydęs nepaprasto grožio merginą, jis trejus metus rašė jai meilės laiškus ir galiausiai ryžosi mylimąją pagrobti, tačiau paaiškėjo, kad nuo įniršusio tėvo sprunka ne su ja, o su vyresne jos seserimi. Nepaisant šios likimo išdaigos, jis grįžta į Stambulą, veda šią moterį ir susilaukia dviejų dukrų. Kad išlaikytų šeimą, griebiasi įvairių veiklų: prekiauja ledais, plovu, jogurtu, įsidarbina vadybininku, elektros inspektoriaus padėjėju, automobilių aikštelės sargu, bendruomenės namų vadovu, tačiau niekada nesiliauja vakarais pardavinėti bozos ir svajoti apie keistus dalykus.
Kaip jau įprasta O.Pamuko prozoje, taip ir šiame kūrinyje, pagrindinį herojų sutinkame vienišą svajotoją, klajojantį po miesto gatves, buveines.
Knygoje dalyvauja ir kiti herojai, Mevliuto giminaičiai, kuriems O.Pamukas suteikia balsą ir galimybę pasisakyti Mevliuto istorijoje, kad pasakojimas atrodytų objektyvesnis ir įvairiapusiškesnis, bet kartu aiškiai nurodo, kad Mevliutą jis pasirinko kaip reprezantacinį šio romano, o kartu – Stambulo gyventojo veidą.
Boza – iš raugintų sorų ruošiamas tirštas, malonaus kvapo, gelsvas alkoholio turintis, tradicinis Azijos šalių gėrimas, patiekiamas su avinžirniais ir cinamonu. Šilumoje boza prarūgsta, todėl Osmanų imperijos laikais senajame Stambule ja būdavo prekiaujama tik žiemomis. XX a. pradžioje, atsiradus vokiškoms alinėms, bozinės viena po kitos buvo uždarinėjamos, bet gatvėse netrūko tokių prekeivių kaip Mevliutas. Žiemos vakarais eiti akmenimis grįstomis apleistų ir vargingų rajonų gatvėmis, ant pečių naščiais nešti gėrimo bidonus ir rėkti „Boza!“, tebuvo gražias prabėgusių amžių dienas primenančių prekeivių darbas, romantizuotas ryšys su tradicijomis. Nepaisant to, kad boza yra lengvai fermentuota ir turi 3% alkoholio, miesto gyventojų akyse Mevliutas aistringai gina šio gėrimo „šventumą“, nes atmintis, papročiai, tradicijos, – pasak jo, – taip pat yra šventi.
Kaip jau įprasta O.Pamuko prozoje, taip ir šiame kūrinyje, pagrindinį herojų sutinkame vienišą svajotoją, klajojantį po miesto gatves, buveines. Vos tik atsikraustęs į Stambulą Mevliutas kasdien po pamokų padeda tėvui prekiauti – taip jis gana anksti supranta, kad gatvės pasaulis yra daug didesnis ir tikroviškesnis nei mokyklos. Prekyba gatvėje nebuvo lengvas darbas, nes tekdavo visą dieną stovėti šaltyje ar tempti sunkius naščius su boza ar jogurtu, gauto uždarbio ne visada pakakdavo šeimai pramaitint, tačiau nepaisant to, Mevliutas gatvėse būdavo laimingas, nes ten jis buvo laisvas: „galėdavo svajoti, apie ką nori, vos užsimanęs leisdavo sau supykti ant viso pasaulio, ir kūnas, regis, paklusdavo jausmams“. Mevliutui patiko dirbti minioje, vakarais pokštauti su pirkėjais, belstis į duris, be perstojo šaligatviais kilti į kalvą ir leistis žemyn. Mevliutas juto, kad gatvės, kuriomis žengia pardavinėdamas bozą, ir jo vaizduotės pasaulis sudaro nedalomą visumą. Net tada, kai turėdavo kitus darbus, kurie garantuodavo nuolatines pajamas, jis nesiliaudavo vakarais pardavinėti bozą, nes savo vidinį pasaulį galėdavo atrasti ir suprasti tik gatvėse, miesto šešėliuose. Romano pavadinimas „Tos keistos mano mintys“ ir yra iš esmės apie tas žavias Mevliuto svajas ir keistas mintis, gimstančias urbanistiniame naktinio Stambulo fone, apmąstant praėjusią dieną, rūpesčius, nerimus, kasdienę būtį, tylią laimę prisiminus apie namuose jo laukiančias mylimas moteris.
Romano pavadinimas „Tos keistos mano mintys“ ir yra iš esmės apie tas žavias Mevliuto svajas ir keistas mintis, gimstančias urbanistiniame naktinio Stambulo fone.
Jis žinojo, kad šaukiant „Boo-zaa!“ tikėjimas, kad jo jausmai įsiskverbia į gyventojų širdis, yra tiesa, ir saldi svaja. Svarstė, kad veikiausiai šiame tikrovės pasaulyje slypi ir jo vaizduotės pasaulis, į kurį galėtų užklysti nugrimzdęs į savas mintis, jei tik leistų pasirodyti jose slypinčiam kitam žmogui.
Kartu su veikėjų istorijomis fone plaukia ir paties Stambulo istorijos: kariniai perversmai, susirėmimai, teroristiniai išpuoliai, žemės drebėjimai, industrializacija, nekilnojamo turto vystymas, elektros ir vandentiekio įvedimas ir t.t.. Šalyje nuolat tvyro politinė, etninės ir religinės įtampos, vyksta socialiniai ir kultūriniai pokyčiai, bet visa tai tarsi neliečia Mevliuto gyvenimo. Jo sentimentalumas, įsikabinimas į tradicijas lieka kaip nuolatinis, vienintelis patikimas ir nekintamas dalykas pasaulyje, kuris nuolat keičiasi ir iš naujo atranda save. Mevliutas yra miesto simbolis, siela – tai, kas daro Stambulą Stambulu.
Mevliutas galėtų daug kuo skųstis, jo gyvenimas nėra lengvas, tad vakarais gatvėse jį apgaubianti melancholija yra tikrasis jo sielos atspindys, į kurį pažvelgti jis išdrįsta tik likęs vienas. Tačiau nepaisant visų negandų, sunkumų, jis jaučiasi gyvenęs dorai ir yra laimingas dirbdamas gatvės prekeivio darbą, laimingas su savo žmona Rajicha, kurią gavo per apgaulę, ir dukterimis, kurios jam gimė vietoj taip trokštamų sūnų. Jis laimingas likdavęs vienas su savo mintimis, net jei ir ne visada džiugiomis: „Juk žmonės sukurti būti laimingi, sąžiningi ir atviri“ – sako jis. Jis su dideliu dėkingumu priima likimo dovanas ir dėl nieko nesiskundžia.
„... šie dešimt milijonų į Stambulą atvyko užsidirbti duonai, siekdami naudos, dėl sąskaitų palūkanų. Bet išgyventi šioje siaubingoje minioje žmogui padeda vien meilė“.
Viena pagrindinių romano temų atskleidžia neatitikimus, prarają tarp to, ką Turkijoje žmogus iš tiesų jaučia, ir to, ką jis kalba bei viešai daro, apie trapią asmeninių ir vieš norų skirtį. Tai, kad nepaisant religinių ir politinių įsitikinimų visi šalies gyventojai savo namuose turi pasikabinę Mustafos Kemalio Atatiurko portretą, rodo, kad šis „paveikslėlis“ yra tarsi lojalumo garantas, būtinybė apsaugoti save, savo šeimą nuo nereikalingų problemų ir susidorojimų. Vienoje scenoje Mevliutas klausia savo dvasinio vadovo „kaligrafo“ patarimo, kaip jam gyventi su ta atskirtimi tarp to, kas iš tiesų esi, ir to, kaip save pateiki kitiems, dvasinis vadovas jam atsako, kad nesvarbu žodžiai ir forma, svarbu – tikrasis, iš širdies kylantis, ketinimų nuoširdumas. Romano pabaigoje regime Mevliutą, kuris nepaisant svetimumo jausmo besikeičiančio, modernaus Stambulo daugiaaukščių fone, širdyje pagaliau atranda harmoniją ir ramybę, nes „asmeninis ir viešas požiūris buvo teisingi, sutapo ir širdies, ir žodžio valia...“.
Nemažai dėmesio romane skiriama moterų padėčiai Turkijoje. O.Pamukas aprašinėdamas trijų seserų likimus Stambule leidžia skaitytojui pajusti, kad šioje šalyje vis dar gajus patriarchatas, kur tėvai derasi su būsimais žentais dėl dukrų „kainos“, vyrai prieš žmonas vis dar naudoja smurtą, žmonos negali be vyrų sutikimo išeiti į miestą, kiną, moterų negerbia net jų sūnūs, moterys gali būti pagrobtos prieš jų pačių valią, privalo ryšėti skareles ir t.t. Priešingai nei broliai ar giminaičiai, Mevliutas su savo žmona ir dukromis elgiasi kur kas liberaliau. Jis myli ir gerbia abi savo žmonas (net jeigu pasirodo, kad mylėjo labiau tą, kuri atiteko „per klaidą“, o ne tą, kurios žvilgsnį įsimylėjo ir kelis metus rašė meilės laiškus), o dukras skuba aprūpinti ne perspektyviausiais jaunikiais, o kuo aukštesniu išsilavinimu.
O.Pamukas kiekvienoje knygoje pastebimai stengiasi eksperimentuoti su literatūros forma, stiliumi, pasakotojų asmenybėmis, tačiau viena, kas lengvai pastebima jo kūriniuose, tai – atmosferiškumas, kurį dažniausia įkvepia Stambulo aplinka ir joje tvyranti melancholiška miesto dvasia, turkiškai vadinama „hüzün“. „Hüzün“ prasmę ir reikšmes Pamukas išsamiai analizuoja savo autobiografinėje knygoje „Stambulas: prisiminimai ir miestas“ (2005): šis žodis kilęs iš arabų ir apibūdina dvasinės agonijos ar sielvarto būklę, kurią Pamukas priskiria jo gimtajam miestui, o miesto charakterį ir unikalią atmosferą lemia tai, kad Stambulas kupinas neseniai žlugusios pergalingos civilizacijos atminimo pėdsakų, primenančių, kad kažkada šis miestas buvo Osmanų imperijos širdis. „Stambului liūdesys – tai ne „išgydoma liga“ ar „skausmas, nuo kurio privalu išsivaduoti“, – tai laisva valia, išdidžiai pasirinktas jausmas“, – rašo O.Pamukas. Stambulo gyventojai, užguiti skurdo ir priespaudos, užsisklendžia savo vidiniame pasaulyje. Taigi, liūdesys – ne tik gyvenimo problemų ir praradimų rezultatas, bet, visų svarbiausia – jų priežastis. Pasak rašytojo, šis jausmas ne tik sutramdo Stambulo gyventojų svajones, troškimus, bet ir tampa nuostabiu pasiteisinimu, kodėl nieko nesiekiama. Žmonės čia liūdni ne todėl, kad jiems nesisekė meilėje ar uždirba nedaug pinigų, jie liūdni ne todėl, kad gyvenimas jiems negailestingas ar žiaurus – gniuždantis liūdesys kyla iš paties Stambulo, jo gatvių ir vaizdų. Būtent romane „Tos keistos mano mintys“ Pamukas hüzün būseną puikiai perteikia Mevliuto asmenybe, charakteriu, gyvenimo istorija, tarsi trys žodžiai: hüzün, Mevliutas ir Stambulas būtų sinonimai ir turėtų tą pačią prasmę, nagrinėtų tą patį identiteto klausimą, kuris paliečiamas beveik visuose O.Pamuko kūriniuose.
„Tos keistos mano mintys“ – ne tik šeimos ir meilės istorija (beje, ne viena), bet, galima teigti, kad tai ir enciklopedija, įvilkta į grožinės literatūros rūbą, apie Turkijos istoriją, papročius, tradicijas, kasdienius paprastų žmonių įpročius, santykius tarp artimųjų, draugų, giminaičių. O.Pamukas jau ne pirmą kartą savo kūriniuose aprašo Stambulo istorinį veidą, tačiau šįkart „Tos keistos mano mintys“ perteikia skaitytojui kitokią perspektyvą – pagrindinis veikėjas čia ne pasiturintis turkas ar intelektualas ir ne vakarietis, o – eilinis, paprastas žmogelis, todėl ir pati šio romano kalba, rodos, šį kartą kur kas paprastesnė, bet tikrai ne prastesnė, tiesiog švelniai prisitaikiusi prie aprašomų herojų pasaulėžiūros ir minčių.
Taip, tai dar vienas O.Pamuko romanas, kuriame jis vaizduoja Turkijos visuomenę, bandančią laviruoti tarp prieštaringų tradicijų ir modernybės imperatyvų, bet stilistiškai tai lengviausiai skaitomas O.Pamuko kūrinys, nes jo pamatas yra melodrama ir net šiek tiek komiška. Turtingas istorinėmis ir etninėmis detalėmis romanas seka ne tik meilės istoriją ar modernėjančio Stambulo priešpriešas, bet ir sentimentalias tiesas apie laimę, slypinčią paprastuose dalykuose – meilėje, šeimoje, mėgiamame darbe, galimybėje būti laisvam, net jei ir mažiau turtingam. Tai knyga ir apie tai, kad kartais per klaidą mūsų gyvenime atsitikę dalykai gali būti didžiausia likimo dovana, todėl knygą „Tos keistos mano mintys“ pavadinčiau romantišku, poetišku, šiek tiek liūdnu pasakojimu apie paprastus žmones, paprastą jų laimę ir nuostabią meilę savo miestui, kuriame gimsta tos keistos mintys.
