Žemę nusiaubė branduolinis karas. Gyvybė beveik išnykusi. Žmonija sparčiai kolonizuoja kitas planetas ir apleidžia savo gimtąją. Išvykti iš Žemės žmonės viliojami dovanomis – naujojoje jų planetoje žadama pažangių androidų draugija, kuri kartu yra ir pagalba kasdienybėje. Tačiau palikti Žemę nėra paprasta – reikia atitikti keliamus reikalavimus: pavyzdžiui, nebūti sergančiu arba išlaikyti intelekto testą.
Istorijos centre – Rikas Dekardas. Jis – pareigūnas, vadinamasis galvų medžiotojas, kurio darbas – sugauti ir nužudyti iš kitų planetų į Žemę atklydusius androidus, kurie bando apsimesti žmonėmis ir taip išgyventi. Rikas įžvalgus ir šaltakraujis, o už viską labiau jis trokšta tikro naminio gyvūno – aukščiausio statuso ženklo Žemėje. Kol kas jo namuose auga avis, bet ji yra elektroninė imitacija, kuri tik kaimynams kuria iliuziją, kad Rikas yra pasiturintis visuomenės narys.
-
Knygos recenzija. „SPQR“ – slaptažodis, atveriantis duris į senovės Romos pasaulį
-
Knygos recenzija. Perviršio kartos neišsipildymų kronika
-
Knygos recenzija. Kiran Millwood Hargrave „Malonės“ – šiurpieji Norvegijos raganų teismai
-
Knygos recenzija. Jane Gardam „Meilužis“ – epopėjos pabaiga
-
Knygos recenzija. Kotrynos Zylės „Sukeistas“: mistinė pūga Vilniuje
San Franciske, kuriame ir vyksta knygos veiksmas, įsikuria šeši androidai, kurie nužudę savo šeimininkus kitoje planetoje, grįžta į Žemę ir bando prisitaikyti prie žmonių bei pratęsti savo egzistavimą. Būtent šių pabėgėlių Rikas ir ieško, norėdamas juo pašalinti, mat Žemės gyventojai net neįtaria, kad aplink juos gali sukiotis emociškai ir intelektualiai pažangūs humanoidai. Prasideda medžioklė, kurioje atsiskleidžia ne tik keistas literatūrinis pasaulis, bet ir žmogiškumas – kas robotą skiria nuo androido, mechaninio įrenginio, kuris galbūt intelektualiai pažangesnis už žmogų?
Knyga pasakoja dvi istorines linija – galvų medžiotojo Riko Dekardo ir Izidoro. Pastarasis knygoje yra pristatomas kaip žmogus, nesugebėjęs išlaikyti specialaus testo ir esąs pasmerktas likti Žemėje – jam draudžiama išvykti į kolonijas kitose planetose. Izidoras – vadinamas vištagalvis. Būtent taip būdavo vadinami žmonės, nesugebėję perlipti minimalios intelektinės ribos, kuri tarsi brėžia statuso visuomenėje vietą.
Vos pradėjus keliauti istorijos puslapiais į akis krinta Philipo K.Dicko kuriama romano atmosfera. Niūrumas, šaltumas, slogus mistiškumas – autoriaus piešiama aplinka tikrai priverčia pasijusti lyg Žemėje po branduolinio karo. Bent man pačiam knygos pradžia pasirodė kiek svetima – bet ir nereikia stebėtis. Iš realybės, kuri yra tapusi mūsų kasdienybe, reikia laiko pereiti į tą atšiaurų literatūrinį San Franciską.
Romanas pirmą kartą išleistas 1968 metais.
Kitas į akis krintantis dalykas – personažų ryškumas. Philipas K.Dickas Riką piešia tarsi mums pažįstamo pasaulio personažą, kuris, norėdamas išgyventi naujoje realybėje, buvo priverstas persikvalifikuoti.
Visgi man įdomiausia, kaip autorius kūrė androidus – personažus, kurie nori tapti žmonėmis. Vienus atskirti nuo kitų padeda pristatoma Foigto ir Kampfo skalė – eilė klausimų, kurie matuoja empatijos lygį. Būtent šis gebėjimas įsijausti į kito žmogaus savijautą ir jo situaciją, literatūriniame pasaulyje yra esminis skirtumas tarp žmogaus ir humanoido. Štai čia autorius brėžia įdomią liniją, kurioje atsiskleidžia, ką mes apskritai galime laikyti empatija, kaip empatiją galime suvokti, kokia empatija gali būti.
Tas pats Izidoro gyvenimas atskirtyje nuo likusios visuomenės, egzistavimas susitaikant, kad esu prastesnis nei kiti, kalba apie visuomenės transformacijos idėjas. Atskirtis, atviras pasityčiojimas iš silpnesnių, bendruomenės klasifikavimas – tai tik dalis to, kas žmonijai nutinka šiame romane.
Akį traukiančio viršelio knygos pavadinime sutinkame nuorodą į elektrinę avį. Ji knygoje atskleidžia įdomų paradoksą: būtent po branduolinio karo gyvūnai tampa aukščiausio statuso visuomenėje ženklu. Visi kokį nors gyvūną augina arba nori auginti, tačiau ne visi geba jį įsigyti, tad kai kurie asmenys augina elektrinius augintinius, kurie atrodo tarsi tikri. Čia Philipas K.Dickas deda įdomų akcentą – būtent po to, kai gyvūnai Žemėje beveik išnyksta, jie tampa svarbūs, jais norima rūpintis, gėrėtis bei rūpintis jų išsaugojimu. Tai tarsi nuoroda į dar vieną žmogiškumo ydą, kurioje perdėtas rūpestis pasireiškia tik tada, kai jis yra jau pavėluotas.
Romanas, žinoma, turėtų patraukti fantastinės literatūros gerbėjų akį. Tačiau kūrinys įdomus gali pasirodyti ir slogaus, niūraus literatūrinio pasaulio mėgėjams bei tiems, kurie knygose mėgsta ieškoti nuorodų į mūsų visuomenės žaizdas bei transformacijas kitoje erdvėje bei laike. Būtent šios transformacijos romane man ir pasirodė įdomiausios – nepažintas, pasikeitęs pasaulis, vis dar bandantis išlaikyti žmogiškumą, bet kartu ir abejojantis, kokios likusio žmogiškumo ribos belikusios.
Romanas pirmą kartą išleistas 1968 metais ir tapo įkvėpimu ne tik kitiems mokslinės fantastikos autoriams, tačiau sukėlė ir naują literatūrinio humanoidų pasaulio bangą. Knyga tapo radijo serialu, teatro vaidinimu, komiksu, ji įkvėpė du kino filmus: 1982 metais pasirodžiusį filmą „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ („Blade Runner“) bei 2017 metų filmą „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ („Blade Runner 2049“). Knyga pretendavo į svarbią „Nebula“ premiją, kuri skiriama geriausiam fantastinės literatūros kūriniui.
Beprotiška ateities vizija – taip trumpai apibūdinčiau knygą „Ar androidai svajoja apie elektrines avis?“. Tačiau ši vizija dvilypė – ji ir žavi, ir kartu kelia nerimą. Bet neabejotinai priverčia apie pasaulį galvoti kaip ne apie duotybę, bet kaip apie erdvę, kuri yra laikina ir nuo mūsų veiksmų labai priklausoma. Šis Philipo K.Dicko literatūrinis pasaulis – pasaulis, kuriame mes galime atsidurti patys. Tuomet tik beliks patiems kelti klausimus, kas yra empatija, kurios mūsų realybėje stinga.
