Su tomis pačiomis problemomis kovoja ir antrosios knygos „Mano tėvas, mano sūnus“ protagonistas Tomas. Asmuo lyg kitas – ano buvo vardas Povilas, šiek tiek skiriasi jų gyvenimo būdas, įpročiai, tačiau atpažįstami tie patys išgyvenimai, tos pačios situacijos, panašios nuostatos ir polinkiai. Abiejų tėvas – akivaizdžiai tas pats žmogus. Kadangi P. Šklėrius traktuojamas kaip rašantis išpažintinę literatūrą (nežinau, kiek toks terminas yra prasmingas, dažnai tai glumina pačius autorius), šiek tiek pažįstant jį iš kitos kūrybos ir tikint, kad viskas ar bent didžioji dalis to, ką jis rašo, yra tiesa, suintriguojamas: apie tėvą viskas aišku, daugsyk girdėta, bet apie kokį sūnų čia kalbama? O ir pats pavadinimas perspėja apie dvi lygintinas ir tarpusavyje susijusias istorijas, tikintis, kad viena jų bus priežastis, kita – pasekmė.
Išties, romanas sudarytas iš dviejų dalių, kurių pirma prasideda nuo to, kad Tomui tenka vykti į giminaičio laidotuves, kuriose bus ir keturiolika metų nematytas tėvas. Tai jam kelia prisiminimus apie vaikystę, praėjusią augant arba be tėvo, arba su tėvu, o tai buvo dar blogiau („nesakau, kad man jo trūko, nes geriau gyventi ramiai su mama nei pilnoje šeimoje su nesivaldančiu tėvu“, p. 11). Visi vaikystės skauduliai, patirti gyvenant disfunkcinėje šeimoje, vis dar veikia dabartinę, jau suaugusio žmogaus patirtį. Prisiminimai vienaip ar kitaip siejasi su šiandieniu protagonisto gyvenimu, tarsi plaukia iš šiandienoje vykstančių įvykių („Tai, kodėl jis sutiko vykti į pajūrį, nėra vien susiję su noru ištrūkti iš Vilniaus. Pajūrys jam turi išskirtinę reikšmę – čia prieš ketverius metus jis susipažino su Marija“, p. 113). Antroje dalyje iš pirmojo asmens peršokama į antrąjį, šiek tiek pakinta fokusuotė – skaitytojas pamato įvykius, kurių nemato protagonistas, bet istorija rutuliojasi toliau, lygiai taip pat traukdama nutikimus, privedančius iki „sūnaus“.
Tarp pirmosios ir antrosios dalies jaučiamas skirtumas, kartais toks ryškus, lyg jos būtų parašytos dviejų skirtingų rašytojų. Pirmosios dalies istorijoje kiekviena smulkmena atrodo išgyventa: vien ko verti Kalėdų aprašymai („Kaskart atėjus Kalėdoms mūsų šeimos reikalai vis pašlydavo. Nežinau, kuo tos Kalėdos būdavo ypatingos mano mamai ir tėvui, bet visu šventiniu laiku jie nuolat riedavosi, nors, tiesą sakant, riedavosi ne tik jie, – riedavosi ir prosenelė su seneliu, o mamos brolis kovodavo su demonais. Galima sakyti, kiekvienu kalėdiniu laikotarpiu vykdavo kažkas itin negera“, p. 71), taip pat tiksliai aprašytos atostogos Palangoje arba epizodas prie „Dainavos“ kino teatro. Situacijos buitiškos ir atviros, dirbtinai nesureikšmintos, aprašytos vizualiai gražiai, net juokingai, tačiau pačios nejuokingos, negražios ir nemalonios.
Nepaisant kitoniškumo, antrojoje romano dalyje atvirumas pasireiškia dar labiau, juolab kad objektyvas nusukamas nuo kitų žmonių kaltinimo dėl jų padarytų klaidų į savas, bet nejaučiant jokios kaltės. Iš tikrųjų kaltė yra, tačiau ji visiškai ignoruojama. Toks stilius (išpažintinis ar taip tik norima skaitytojo) būdingas ir rašytojos Audronės Urbonaitės tekstams – jie tiesmuki ir kritiški, visiškai nevaržantys, nesivaržantys ir tuo pat metu provokuojantys, lyg žaidimas atverstomis kortomis. Dėl šių panašumų P.Šklėrių būtų galima pavadinti jaunosios kartos urbonaičiu, beje, visiškai nedarančiu gėdos pačiai A.Urbonaitei.
Jei pirmoji dalis primena dienoraščių ir memuarų ištraukas, ar prisiminimais iliustruotą psichologinę knygą apie suaugusįjį, įstrigusį vaikystėje, tai antroje jaučiamas tikras romaninis naratyvas, deja, dažniau sutiktas knygose, nei realiame gyvenime. Nors kai kurie pavieniai įvykiai ar situacijos išties labai realūs ir tikri, antrosios dalies istorija, palyginti su pirmąja, tarsi tik matyta ar perpasakota – trūksta tikro patyrimo jausmo. O ir finalinis įvykis – atsitiktinis susitikimas neatsitiktinę dieną neatsitiktinėje vietoje – pernelyg mistiškas, neįprastas.
Tiesą sakant, pasakojimas savo motyvais primena Harukio Murakamio „Į pietus nuo saulės, į vakarus nuo sienos“ – toli išvykusi buvusi mylimoji vėliau stebėtinai netikėtai išdygstanti mieste ir slapta sekama, neištikimybė, nelaikoma neištikimybe, blaškymasis tarp dviejų moterų – patogios ir femme fatale, mirusio kūdikio faktas. Gal tik P. Šklėriaus atveju kiek švelnesnės, lietuvišku santūrumu pridengtos erotinės scenos. Žinoma, jokiu būdu neteigiu, kad P. Šklėriaus pasakojimas yra plagiatas, netikiu, kad rašytojas taip darytų. Gal net nebuvo įtakos, gal tiesiog sutapimas arba klišė. Ir jeigu taip, P. Šklėrius gėdos nedaro ir H. Murakamiui.
Skaitant knygą susidaro įspūdis, kad tai yra nuoskaudų („tokio, koks buvo mano tėvas, nelinkėčiau jokiam vaikui“, p. 11), niekinimo ir keršto troškimo knyga („Man pikta; man gera – tegu žmogus gauna tai, ką per daug metų užsidirbo“, p. 13). Tačiau kai siužetas ima priminti moralą iš pasakos („Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas!“), imi suprasti, kad knyga apie tai, jog vienintelis kelias yra atgaila ir atleidimas.
Šį romaną būtina perskaityti kiekvienam užaugusiam disfunkcinėje šeimoje, užaugusiam be tėvo ar su girtuokliu tėvu ir negebančia ar neturinčia jėgų tvarkytis su gyvenimu motina; kiekvienam patyrusiam neadekvatų suaugusiųjų auklėjimą ir po juo slypintį apleistumą. Tai nėra patarimų, kaip reikia ar nereikia elgtis, knyga, tačiau per ją galima atpažinti savo gyvenime veikiančius analogiškus mechanizmus ir nesijausti vienišam. Didžiausias knygos privalumas yra tas, kad visiems personažams būdingas bendražmogiškumas. Tiek Tomas, tiek tėvas, tiek mama, mamos brolis ar prosenelė, tiek suaugusio Tomo moterys – Marija ir Raminta – visi yra labai natūralūs. Visi turi bruožų ar patirties, išgyventų asmeniškai ar esančiojo šalia. P. Šklėrius daug dėmesio skiria protagonisto pojūčiams ir mintims, tačiau taikliai aprašo ir kitų personažų reakcijas bei veiksmus, į kuriuos galima pažvelgti kritiškai, su ironija, arba liūdnai ir atlaidžiai.
Povilas Šklėrius. „Mano tėvas, mano sūnus“. Vilnius: „Tyto alba“, 2017, 198 p.
