Dar prieš pasirodant antrajam romanui interviu Šklėrius kalbėjo, kad tai bus tamsi ir sunki knyga. Pasak jo, vienu momentu knygos redaktorė nebegalėjo tęsti skaitymo, nes tekstas labai slėgė.
Kaip ir pirmoje knygoje, čia randame vienišą meilės ieškantį personažą, tik, priešingai nei „Ko negalima sakyti merginai bare“, čia nerasime viltingų užuominų apie meilės išsipildymą, o pozityvias gražios ateities nuojautas keičia sudėtingi filosofiniai klausimai.
Pozityvias gražios ateities nuojautas keičia sudėtingi filosofiniai klausimai.
Romaną „Mano tėvas, mano sūnus“ sudaro dvi dalys: pirmoje istoriją pasakoja pats veikiantysis – Šklėriaus alter ego Tomas, o antroje dalyje pasakojimo perspektyva kinta ir skaitytojui pateikiama kitokia Tomo gyvenimo versija – su visomis jo klaidomis ir paklydimais. Gali pasirodyti, kad tai autoriaus bandymas įsibrauti į personažo pasąmonę ir parodyti juodąją jo pusę. Jau minėtame interviu Šklėrius sakė, kad šioji knyga – atsiskaitymas su pačiu savimi.
Knygos pavadinimas nurodo tas dvi dalis – pirmojoje kalbama apie Tomo tėvą, tokį, kokio pasakotojas nelinkėtų jokiam vaikui, antrojoje pačia bendriausia prasme – apie Tomo sūnų. Ir nors antrojoje dalyje istorija pateikiama iš trečiojo asmens, stebėtojo pozicijos, pavadinime esantis savybinis įvardis „mano“, išreiškiantis pagrindinės pasakojimo figūros santykį su tuo, apie ką pasakojama, rodo, kad istoriją ir toliau pasakoja tas pats Tomas, tik jau be jokių asmeniškumų ir nutylėjimų.
Pirmoje romano dalyje beveik nėra išorinio veiksmo, užtat labai intensyvus minties judesys, sąmonės srautas. Tarytum pasakotojas, o tuo pačiu ir pagrindinis veikėjas, sėdėtų psichoterapeuto kabinete ir asociatyvinių kortelių pagalba leistųsi į prisiminimus, į tuos praeities epizodus, kurie vaikino sąmonėje paliko giliausius ir vis dar skausmingai pulsuojančius randus. Visi tie prisiminimai vienaip ar kitaip susiveda į vieną asmenį – Tomo tėvą. Tomas augo disfunkcinėje šeimoje, tai yra tokioje, kuri nuolat buvo prie suirimo ribos arba, galbūt, kuri iš tiesų niekad nebuvo tikra šeima. Nervingas, griežtas, šiurkštus Tomo tėvas nuolat palikdavo sūnų ir žmoną, kartais – kelioms dienoms, o kartais – ir keleriems metams. Pirmą kartą savo tėvą Tomas pamato būdamas ketverių, nuo tada jų susitikimai tik epizodiniai. Augęs tokioje šeimoje vaikas natūraliai ima kelti klausimus, kas yra šeima ir kodėl nutinka taip, kad žmonės ilgainiui vienas kitam nusibosta. Tomas lyg ir ilgisi tėvo, tačiau tuo pat metu suvokia, kad be jo namuose ramiau. Skaitytojas romane mato vadovėlinį tokioje šeimoje augusio vaiko pasaulį: įbaugintas, tylus vaikas, nuo mažumės išmokęs elgtis taip, lyg jo nė nebūtų kambaryje, kuriame yra girtas tėvas. Vaikas, kuriam „baisiausias dalykas, kurį man iki šiol yra tekę patirti, – būti plėšomam tarp dviejų tėvų, kuriems aš visai nerūpiu, nes pavertė mane mūšio lauku“ (p. 42–43). Vadovėlinis atvejis nereiškia nieko blogo, atvirkščiai – grožinė literatūra geriau nei mokslinė gali padėti suprasti savo paties jausmus arba sudėtingas patirtis turėjusius šalia esančius žmones.
Nesunku suprasti, kodėl knygos redaktorė kurį laiką nebegalėjo skaityti: romano vaizdiniai sukrečia, skaitytojui nepaliekama nė akimirkos atsipalaiduoti.
Nesunku suprasti, kodėl knygos redaktorė kurį laiką nebegalėjo skaityti: romano vaizdiniai sukrečia, skaitytojui nepaliekama nė akimirkos atsipalaiduoti. „Mano tėvas, mano sūnus“ nėra lengvas pasiskaitymas savaitgalio popietei, o iš pirmo žvilgsnio juokingi ir lengvi epizodai (tarkim, tėvo bandymai atsiprašyti, dovanomis pelnyti palankumą ir sugrįžti į šeimą) romano kontekste įgyja fantasmagorišką atspalvį. Sunku skaityti knygą, kurioje: „Bet aš jau seniai nebijau, bet aš jau seniai netikiu, kad viskas dar gali būti gerai, <...> nes nieko nėra man baisiau už verkiančią mamą“ (p. 64), „<...> ir nebuvo nė vienos išvykos prie jūros, kada aš, jausdamas visą tą šeimos kančią ir gėdą, ir panieką vienas kitam, nebūčiau norėjęs nusiskandinti jūroje, bet labai bijojau prigerti, todėl to ir nepadariau“ (p. 69), „Vyrai juokiasi, tik Antanas ne. Nepatenkintas žiūri į mane, tada sako tėvas minėjo, kad tu niekam tikęs“ (p. 82).
Antrojoje romano dalyje atsiranda trilerio elementų. Tomas seka paskui netikėtai sutiktą merginą, kurią kadaise įskaudino, kelionės metu atskleidžiami tikrieji tam tikrų jo poelgių motyvai, kiekvienas žingsnis fiksuojamas dokumentiškai tiksliai ir šaltai tarytum detektyvo ataskaitoje arba psichoterapeuto užrašuose apie savo pacientą. Su kiekvienu žingsniu, kiekvienu nuvažiuotu kilometru augantis nerimas ir įtampa byloja apie sukrėsiančią atomazgą. Išlieka prustiška kompozicija: dabarties detalė iššaukia prisiminimą. Jei tartume, kad visas romanas yra kelionė į save, tai šioje kelionės dalyje pasiekiama gelmių gelmė su esminiu joje slypinčiu klausimu: kas ir koks aš esu? Tomas yra pasižadėjęs nebūti panašus į savo tėvą, o dabar paaiškėja, kad kuo tiksliausiai atkartojo jo gyvenimo modelį.
Skaudžios personažo akistatos (nuvedančios į akligatvį) su savimi metu keliama daug filosofinių klausimų. Ar yra Dievas ir jeigu yra, kur jis, kai jo labiausiai reikia, kodėl jis leidžia skausmą ir kančią? Kas yra šeima, kaip būti su kitu, šalia kito jo neužgaunant? Kas yra meilė, kaip išmokti mylėti, ar to apskritai išmokstama? Ne mažiau svarbūs ir psichologiniai knygos apsektai: disfunkcinė šeima, jaunos asmenybės formavimasis, tėvų pavyzdžio įtaka vaikui, trauminių patirčių reflektavimas. Dėl šių elementų ir dėl kompozicijos romaną ir norisi lyginti su psichoterapijos seansu.
Sakoma, kad psichoanalizė efektyvi tik tada, kai terapeuto kabinete sėdima įsitempus, o progresas įvyksta pravirkus. Romane „Mano tėvas, mano sūnus“ vietoj seanso dalyvio ašarų – nepaguodžiamas kaltės prisiėmimas: „Man atrodo, aš nužudžiau žmogų“ (p. 198), ir iliuzijų, jog „mano rankos tikrai nėra žudiko rankos“ (p. 35) griuvimas.
„Mano tėvas, mano sūnus“ (o „Ko negalima sakyti merginai bare“ irgi) lietuviškos prozos lentynoje atrodo gana solidžiai – pradedant tema, gvildenamomis problemomis, romano aktualumu, įdomia kompozicija, patraukliu stiliumi, baigiant knygos įrišimu – kietais viršeliais, kas jaunųjų rašytojų knygoms nėra itin būdinga (Rašytojų sąjungos pirmosios knygos leidžiamos minkštais viršeliais; kurį laiką LEU leistos pirmosios jaunųjų rašytojų bei poetų knygos būdavo kietais viršeliais, tačiau žymiai mažesnės apimties). Nebūtų stebėtina, jei antroji Šklėriaus knyga patektų į „Metų knygos“ rinkimus, tiksliau, būtų stebėtina, jei nepatektų, nes šis romanas – jau ne šiaip romanas, ne šiaip knyga, o aukšto lygio literatūra.
