„Padugnės giesmė“, kurią lietuvių kalba išleido leidykla „Kitos knygos“, V.Ravaleco buvo sugalvota kaip dalis trilogijos, kurioje autorius norėjo parodyti savą pasaulio pabaigos versiją. Čia nerasime jokių post-apokaliptinių vaizdinių, tačiau bendra nuolatos knygoje vis depresyvėjanti nuotaika, smukimas ir vilčių sutriuškinimas atspindi asmeninio pasaulio žlugimą.
„Padugnės giesmės“ istorija vyksta praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Paryžiuje. Visuomenė padalijusi į dvi dalis – priemiesčiai su juose gyvenančiais alkoholikais, vagimis, perpardavinėtojais, šiaip galą su galu vos suduriančiais darbininkais ir centrinis, puošnusis miestas, kuriame - brangūs restoranai, aukštuomenės vakarėliai, o taip pat už šio paviršiaus slypintis orgijų, kokaino, noro bet kokiomis priemonėmis dar daugiau užsidirbti pasaulis. Ar galima iš vieno šio pasaulio pereiti į kitą, pakeisti padugnės gyvenimą į gerbiamo verslininko statusą?
Bent jau pagrindiniam knygos herojui Gastonui atrodo, kad taip. Įsimylėjęs nepilnametę gražuolę Mari Pjerą priemiesčių vaikinas, iki tol užsiėmęs vogtų prekių perpardavimu, nusprendžia, kad vienintelis būdas išlaikyti merginą – susikrauti turtus, tapti legaliu verslininku. Įkurti įmonę su akį rėžiančia iškaba, nevaržomai kilti į viršų. Gastonas tiki savimi ir žino, kaip tai pasiekti – nepraleidžia nei vienos progos nelegaliai užsidirbti. Ir jam sekasi. Netrukus Gastono įmonė – jau Paryžiaus centre. Jis mėgaujasi prabanga, perka prašmatnų automobilį, senuosius draugus ir padugnių kavinę keičia restoranai, namas elitiniame rajone su naiviai juokingais snobiškais kaimynais, televizijos laida, išvykos į svingerių paplūdimius, verslininkų ir menininkų draugija. Ir netgi jo paties eilėraščių rinkinio leidimas.
Vyraujančios socialinės struktūros tokios, kad jas perlaužti yra kone neįmanomas darbas
Tačiau iš tiesų keičiasi tik iškaba ir pinigų kiekis, paslėptas bute. Gastonas negali pabėgti nuo tikrojo savęs – viduje jis vis dar įstrigęs tame pačiame Paryžiaus priemiestyje, ir žlugimas artėja sparčiais žingsniais. Iliuzijos bliūkšta viena po kitos, didžiausia kurių – meilė, virstanti kone liguistu prisirišimu ir pavydu savo įkvėpėjai Mari Pjerai. Negali nusipirkti vietos pasaulyje, kuriam nepriklausai. Vyraujančios socialinės struktūros tokios, kad jas perlaužti yra kone neįmanomas darbas.
Knygai besivystant atmosfera tampa vis labiau slegianti su artėjančios tragedijos nuojauta. Nerasdamas tinkamesnio palyginimo galėčiau sugretinti tai su Darreno Aronofsky filmu „Requiem for a Dream“. Tačiau Gastono narkotikai - ne heroinas, o svajonė apie pinigus, daug pinigų, kitą gyvenimą ir prisirišimas prie Mari Pjeros.
Dažnai ši knyga lyginama su Michelio Houellebecq knygomis „Platforma“ ar „Lansarotė“. Panašumų iš tiesų yra – ypač parodant ištvirkusiąją snobiškojo elito pusę, tuščiavidurį pasaulį, aprašant orgijas, kurios Gastonui kelia pasišlykštėjimą. Tai ne jo pasaulis. Tačiau nebe jo pasaulis ir purvinas dugnas. Knygos pabaigoje jos herojus suvokia, kad liko neturėdamas nei vieno artimo žmogaus.
„Padugnės giesmę“ galima skaityti ir kaip savotišką dostojevkišką istoriją apie nusikaltimą ir bausmę. Bausmė ateina ne tik iš išorės, herojus nesąmoningai baudžia ir pats save.
Gastono paveikslas įtikinamas. Jo kalba, mąstymo būdas perteiktas taip, kad nesuabejoji, jog toks personažas iš tiesų galėtų būti, toks Gastonas trinasi kažkur didmiesčių pakraščiuose, laukdamas savo didžiojo šanso. Kuris tebus tik dar vienu švystelėjusiu ironišku negražiu pokštu.
