Pagrindinė diskusijų apie šią knygą tema – ar įtikėtina, kad iš tiesų jos pagrindas – realus penkiolikmetės narkomanės dienoraštis. Mat jeigu viskas, kas čia aprašyta, yra tikra, tai – viena iš šiurpesnių istorijų. Tačiau nemažai yra teigiančių, kad galbūt ir buvo remtasi penkiolikmetės dienoraščiu, tačiau labai daug redaguota ir pridėta pasakojimo žvelgiant iš suaugusiųjų perspektyvos (oficialiai teigiama, kad keisti buvo tik vardai, datos, vietovės ir tam tikri įvykiai, atsižvelgiant į suinteresuotų asmenų pageidavimus).
Yra ir sakančių, kad ne taip jau ir svarbu, ar ši istorija autentiška, ar smarkiai pramanyta, nes svarbiausia yra žinia, kurią knyga perduoda. O ji aiški ir paprasta – nebandykite narkotikų, nes kelią atgal kažin ar bus galima surasti.
Asmeniškai man atrodė, kad su dienoraščiu, jeigu išties toks buvo, tikrai nemažai padirbėjo redakcinė kolegija, – knygoje pernelyg daug vietų, kurios atrodo taip, tarsi suaugęs bandytų įsivaizduoti, ką mąsto, kaip pasaulį suvokia paauglys. Galų gale, ir visa istorija atrodo pernelyg hiperbolizuota.
Tačiau kodėl jau tiek dešimtmečių ši knyga sukelia įvairiausių diskusijų ir vertinimų?
Turbūt dėl to paties edukacinio tikslo – tai knyga, galinti pakankamai tikroviškai parodyti, kaip tampama priklausomu nuo narkotikų. Joje nėra moralizavimų, nėra ieškoma išeičių, – tiesiog nuoga istorija, rodanti negailestingą ritimąsi į dugną.
Penkiolikmetės, augančios pavyzdingoje vidurinei klasei priklausančioje šeimoje, kritimo į narkotikus priežastis turbūt tokia, kaip ir daugelio tokiame amžiuje – paaugliškas netikrumas, savęs paieškos, vienatvė, nesusigaudymas jausmuose, draugų įtaka, galų gale – paprastas smalsumas. Neretai pasitelkiamas ir kontrasto principas – pavyzdžiui, pradžioje aprašomas merginos įsivaizdavimas apie meilę, būsimą nekaltybės praradimą, ir, jau įjunkus į narkotikus, vėlesnės grubios sekso scenos narkomanų landynėse, prievartavimas.
Nuopuolis čia aprašomas kaip greitas ir negrįžtamas procesas – pradžioje tai gaivinantis gėrimas su LSD, vėliau „žolytė“, krekas, heroinas. Net ir padariusi pauzes, bandžiusi atsisakyti narkotikų vėliau ji vis tiek grįždavo atgal į dugną, „švarūs“ periodai būdavo džiugūs, tačiau tik laikini. Pirmąją narkotinę euforiją, bendrumo jausmą, vienminčių žmonių kompaniją vėliau keitė išsekimas, beviltiškumas, sekso paslaugos mainais už dozę.
Aprašant šią istoriją visgi neišvengta gausybės klišių – galima nesunkiai nuspėti, kuo istorija baigsis, kokie personažai pasitaikys pagrindinės herojės kelyje. Landynės, aštuonmečiai, vartojantys narkotikus, degradavę hipiai, psichiatrinė ligoninė – purvo čia išties nestinga, ir, tiesą sakant, įvykių koncentracija tokia, kad ir iškyla tas pats pradžioje jau aptartas autentiškumo klausimas.
Nedidelės apimties knygą galima perskaityti per kelias valandas, ir dėl tų pačių edukacinių tikslų ją galima rekomenduoti – „Paklausk Alisos“ dar kartą parodo, kad romantikos narkotikuose išties nėra, o jeigu taip ir gali atrodyti pradžioje, vėliau vis tiek viskas veda į tą patį purviną dugną. Šią knygą pagal tematiką galima būtų dėti greta Jimo Carrollio „Krepšininko dienoraščių“ – tiesa, pastaroji žymiai labiau šokiruojanti ir meniškai įtaigesnė.
