Abiejų romanų pagrindiniai veikėjai panašūs – mergina, netekusi motinos, ir vaikinas, pirmiausia apsigyvena drauge, o paskui po truputėlį ima suvokti savo bendrystės esmę – meilę. Abiejuose kūriniuose meilė vaizduojama ne taip, kaip įpratę europiečiai – aistringa, romantiška, saldi. Bananos kūriniuose meilė ateina palengva, per savo santykio su kitu suvokimą, per išgyvenimus ir išmokimą išgirsti ir suprasti kitą. Rašytoja nesileidžia į ilgus svarstymus ir sudėtingus aprašymus, jos pasakojimas paprastas, lengvas, vietomis atrodo primityvus, bet nereikia pamiršti, kad romanuose pilna simbolių – taigi skaityti tenka ir tarp eilučių.
Romane „Ežeras“ pasakojama, kaip du didmiesčio keistuoliai atsiskyrėliai pastebi vienas kitą, gydo netekties ir traumų žaizdas ir palengva atranda harmoniją bei meilę. Čihiro yra nesantuokinė mamasan (moteris, vadovaujanti naktiniame pramogų klube) ir vietos verslininko duktė. Po motinos mirties jauna moteris persikrausto iš mažo miestelio į Tokiją ir gyvena gedėdama, pykdama ant tėvo giminių, niekada taip ir nepripažinusių jos mamos. Dar Čihiro piešia ant sienų – tai jos darbas, tačiau mergina rimtai jo nevertina ir nesijaučia esanti menininkė. Panašiai yra ir su vaikinais – pažįstami, tačiau ne draugai. Didmiestyje Čihiro tarsi nebylus anoniminis veikėjas, mėgstantis žiūrėti pro langą. Kaip tik dėl šio pomėgio jos gyvenimas pasikeičia – Čihiro pastebi kitokį nei įprasta vaikiną. Galiausiai jiedu ima sveikintis, susipažįsta, kol galų gale Nakadžima vis dažniau lieka pas Čihiro.
Bananos Yoshimoto „Ežeras“ – lyg šiuolaikinė pasaka jaunimui – lengva, bet ir paslaptinga
Buvau įpratusi žiūrėti pro langą, taip pat ir Nakadžima, todėl netrukus vienas kitą pastebėjome ir pradėjome sveikintis linktelėdami. Tokiame didmiestyje tikriausiai buvo keista, kad du nepažįstami žmonės pro langus susitikus žvilgsniams vienas kitą sveikindavo, o ten, kur užaugau, tai buvo pats normaliausias elgesys, ir Nakadžima, atrodo, tam visai neprieštaravo. (p. 23)
Ne, tai dar ne meilė, net ne atsitiktinis, niekuo neįpareigojantis seksas – tai tik pradžia į jų santykių skleidimąsi, į dviejų žmonių mokymąsi gydyti praeities žaizdas. Atsargiai, lėtai ir poetiškai kalasi pirmi draugystės daigai, kai Nakadžima prisipažįsta Čihiro:
Džiugu, kad pagaliau nesijausiu toks vienišas. Suprantu, galbūt nederėtų taip kalbėti. Bet be tavęs langas atrodė toks tamsus, o man buvo taip liūdna tiek praėjusią, tiek užpraėjusią savaitę. Žinai, tavo langas pats gražiausias. Kiti nė iš tolo jam neprilygsta. Tavasis toks paprastas, nekrintantis į akį, bet spinduliuoja malonia, ramia šviesa. <...> Tikrai. Kai tavo lange tamsu, Čihiro, man neapsakomai liūdna. (p. 27)
Čihiro mokosi gyventi mėgindama suprasti Nakadžimą, atleisti tėvui ir save vertinti kaip rimtą dailininkę. Nakadžima mokosi valdyti nerimą, pasitikėti, susitaikyti su praeities košmarais. Čihiro stebina, kad Nakadžima yra seksualiai neaktyvus, ji po truputį ima suvokti, kad seksas jam emociškai skausmingas, kad tai kur kas daugiau nei kūniškumas, seksas – intymus suartėjimas, reikalaujantis pasitikėjimo kitu žmogumi. Tokio suartėjimo po motinos netekties Čihiro ir reikėjo, tik ji pati tai ne iš karto suprato.
Dvasinis dviejų žmonių suartėjimas, gebėjimas suprasti vienas kitą ateina ne taip greitai – tam prireikia kelionės. Nakadžima nori aplankyti senus draugus, tačiau vienas nedrįsta keliauti, tad paprašo Čihiro jį lydėti. Mergina sutinka, ir ši kelionė tampa lemtinga. Jiedu keliauja prie nuostabaus ežero, kur gyvena brolis ir sesuo. Čihiro ir Nakadžima tarsi iš vienos erdvės persikelia į kitą – ežeras, simbolizuojantis kitą pasaulį, ir šalia jo gyvenantys Minas ir Čiė – aiškiaregystės dovaną turinti mergina ir jos mintis perduodantis brolis. Šiapus ežero ir skleidžiasi japoniškos mistikos, dvasingumo, paslaptingumo ir gamtos grožis.
Aplink mirguliavo medžiai su ką tik prasikalusiais gležnais lapeliais. Net ant pačių jauniausių šakų žaliavo apvalūs, tvirtai suspausti nauji pumpurėliai, tokie ryškūs ir gaivūs. Oras buvo neapsakomai švarus: jaučiau, kaip jis pripildė mano kūną. <...> Buvo paprasta savaitės diena, todėl daugiau žmonių čia nematėme. Ežero vanduo atrodė toks ramus, lyg būtų sugėręs visus aplinkinius garsus. Paviršius buvo veidrodinis. Papūtus vėjeliui juo nuriedėdavo mažos bangelės. Vienintelius girdėjome paukščius, čiulbančius tai žemesniais, tai aukštesniais balsais. (p. 70)
Banana subtiliai jaučia gamtą, geba ramiai perteikti net pačias sudėtingiausias emocijas, jos kūrinyje dera japoniškas minimalizmas ir lengvumas. „Ežere“ pasakojama apie dviejų netradicinių žmonių tradicinius santykius – draugystę ir meilę, tačiau tokie santykiai kuriami lėtai ir ramiai. Bananos kūrinyje pilna simbolių porų: tai didmiestis ir ežeras, fizinis suartėjimas ir dvasinis intymumas, laikinumas ir pastovumas. Čihiro ir Nakadžima – niekuo neišsiskiriantys didmiesčio gyventojai, o drauge ir keistuoliai, gyvenantys su savo širdies skausmu. Mino ir Čiė – tarsi dvasios, gyvenančios ežero pakrantėje – kitame pasaulyje, kur svarbus arbatos gėrimas ir Čiės gebėjimas kiaurai matyti žmogų.
Bananos Yoshimoto „Ežeras“ – lyg šiuolaikinė pasaka jaunimui – lengva, bet ir paslaptinga, priversianti sulėtinti gyvenimo tempą ir įsiklausyti į ežero bangelių pliuškenimą, pamatyti, kaip keičiasi ežeras, o drauge su juo ir žmonės.
