Meistriškai, meniškai parašytoje knygoje paliečiamos laiko, atminties, meilės, santykių temos, kurios neatsiejamai koreliuojasi su istoriniu laikmečiu, aplinkybėmis, kuriose lemta gimti ir gyventi. Knygos pavadinime minimas „mėnulio tigras“ – rusenanti ir pelenais byranti apsauginė spiralė nuo tropinių vabzdžių – yra ne tik pagrindinių herojų trumpos meilės istorijos liudininkė, bet ir greitai prabėgančio žmogaus gyvenimo simbolis. Kaip rašo autorė, „istorija netikėtai įgavo trečiąjį matmenį, ne tokį aiškų, bet vis dėlto ryškiausią. Jį galima užuosti, įkvėpti, paliesti. Jis kvepia Mėnulio tigru...“
Penelope Lively apdovanota garbingiausiomis premijomis, o 2012-aisiais už nuopelnus literatūrai ji tapo Britanijos imperijos ordino komandore – dama Penelope Margaret Lively. Pernai, minint 50-ąsias „Booker“ premijos fondo įkūrimo metines, „Mėnulio tigras“ buvo įtrauktas į trumpąjį Auksinės „Man Booker“ premijos sąrašą – auksinį penketuką. Moderniąja klasika tapęs romanas išrinktas atstovauti devintajam XX a. dešimtmečiui. Jis nurungė tokių rašytojų kaip S.Rushdie, K.Ishiguro ir J.M.Coetzee romanus.
Žurnalistė, karo korespondentė, gerai parduodamų populiariosios istorijos knygų autorė Klaudija Hempton, gulėdama mirties patale, pateikia skaitytojui svarbiausią savo gyvenimo kūrinį – pasaulio istoriją, rašomą jos mintyse: „Pasaulio istorija, o eigoje – jos pačios gyvenimo istorija. Žiupsnis dvidešimto amžiaus, su kuriuo norom nenorom buvau surakinta, nepaklausus patinka man tai ar ne.“ Pateikdama istoriją skaitytojui, Klaudija atsisako linijinio pasakojimo struktūros, nesilaiko įvykių chronologinės tvarkos, šokinėja tarp dešimtmečių, sukuria visiškai subjektyvų įvykių koliažą, kaleidoskopą, kuriame prisiminimų skaidrės apie svarbiausius žmones ir įvykius šioje knygoje sukasi bet kokia tvarka, kuri tuo metu jai atrodo labiausiai aktuali ir verta dėmesio.
Klaudijos pasakojimas neatsiejamai susipynęs su kitų jai svarbių žmonių gyvenimo istorijomis: jos motinos, meilužio Džesperio, dukters Lisos, globotinio Laslio, mylimojo Tomo. Visiems ją pažinojusiems ir mylėjusiems ji taip pat suteikia galimybę kalbėti, išsakyti savo požiūrį į tas pačias gyvenimiškas situacijas, papildant Klaudijos istorijos versiją savo liudijimais: „Istorijos balsas, žinia, daugialypis. Jis susideda iš daugelio balsų, kuriems pavyko tapti girdimais. Vieni jų garsesni, kiti, aišku, mažiau.“ Ši technika parodo, kad pasaulio istorija susideda iš daug individualių istorijų ir individualių žmonių požiūrio, patirties taškų.
Pasaulio istorijoje atsispindi asmeniniai santykiai, kuriems buvo lemta susiformuoti, vystytis arba ne... Ji rašo „Mes veikiame kaip vyriai – atsitiktinės jungtys su kitais žmonėmis." Klaudijos ir jos brolio Gordono incestiniai santykiai išaugę į visą gyvenimą besitęsiančias draugiškas varžybas, dėl kurių brolio žmona Silvija jaučiasi atstumta; aistringi, įdomūs, bet konfliktiški santykiai su meilužiu ir dukros tėvu Džesperiu ; šalti santykiai su dukra Liza, kurią užaugino močiutės; trumpi, bet vieninteliai prasmingi atrodę santykiai su Tomu, Didžiosios Britanijos tanko vadu Šiaurės Afrikoje II Pasaulinio karo metu – visa tai iliustruoja santykių kilmės ir trukmės nereikšmingumą, bet būtinybę gyventi sąmoningai ir pajutus tuos svarbius, esminius gyvenimo momentus, juos išgyventi pilnatviškai: „Bet dabar tu ir dalis manęs, taip pat netarpiškai ir artimai susijęs su manimi, kaip ir kiti manieji „aš“, visos tos Klaudijos, iš kurių aš susidedu, aš kalbuosi su tavimi beveik taip pat, kaip kalbėčiau su savimi.“
Įdomu buvo stebėti, kaip pasaulio istorijos fone iš atskirų asmeninės mozaikos dalių ėliojasi prieštaringas pagrindinės herojės Klaudijos Hempton asmenybės portretas – ciniška, bet visada ryški, pastebima, turinti savo nuomonę, įdomi, daug pasiekusi rašytoja sako, kad „jei feminizmas tuomet būtų buvęs ant bangos, manau, kad būčiau įsitraukusi į jį, jam būtų manęs reikėję. Nors iš tikrųjų aš jo niekada nestokojau, būti moterimi man atrodė vertingas papildomas pranašumas. Mano lytis man niekada netrukdė.“
„Mėnulio tigras“ – stilistiškai sudėtinga, išradinga knyga, kurioje rasite nemažai minčių pamąstymui, tačiau kartu knygos tekstas labai pagaulus, lengvai skaitomas, net kažkur radau priekaištų, kad šią knygą užsienio rinkoje vadino „namų šeimininkių pasirinkimu“.
Iš feministinės perspektyvos ji visgi nebūtu labai patrauklia feminizmo vėliavneše. Klaudija niekina beveik visas ją gyvenime supusias moteris, vadindama savo motiną „pasišalinusią iš istorijos", dukrą – „nuobodža“, brolio žmoną – „kvaila“, o intelektualinės stimuliacijos ir iššūkių ji sulaukdavo tik iš vyriškos lyties kolegų. Būdama vienintelė moteris intelektualų ir istorikų rašytojų kompanijoje, Klaudija susikuria sau saugią nišą, likdama ištikima savo asmeniniams ir profesiniams siekiams ir ambicijoms. Klaudijos balsas šioje istorijoje visada tvirtas, savikritiškas, gyvas, šiek tiek sarkastiškas, o kartu labai liūdnas, liudijantis apie neišsipildžiusių istorijų paliktas žaizdas jos kūne ir sieloje. Klaudija, kaip istorijos pasakotoja nėra labai patikima ir patraukli, bet svarbiausia, kad jos istorija yra asmeniška, dėl to ji tampa tik simpatiškesnė.
„Mėnulio tigras“ – stilistiškai sudėtinga, išradinga knyga, kurioje rasite nemažai minčių pamąstymui, tačiau kartu knygos tekstas labai pagaulus, lengvai skaitomas, net kažkur radau priekaištų, kad šią knygą užsienio rinkoje vadino „namų šeimininkių pasirinkimu“. Sunku su tuo sutiki, nes romane aprašomos temos nėra lavai lengvos – apie kraujomaišą, mirtį, apie sudėtingus santykius su vaikais, nagrinėjami gana rimti klausimai apie atminties prigimtį, istoriją, asmeninį palikimą. Sklandi Penelope Lively proza sukuria įsimintiną romano kalbą, kurią puikiai išvertė, perteikė Violeta Tauragienė.
Viename „Guardian“ interviu rašoma, kad kažkada buvo diskutuojama apie galimybę statyti pagal „Mėnulio tigrą“ filmą, tačiau visi scenaristų bandymai buvo atmesti, nes nė vienas negalėjo atkartoti Lively unikalios pasakojimo perspektyvos. Klaudija, ko gero, dėl savo prieštaringo charakterio ir įvairių asmenybės pusių, kurias atskleidžia skaitytojams, išlieka viena įsimintiniausių ir patraukliausių moteriškų herojų, su kuriomis susidūriau literatūroje.
Klaudijos vidinis pasakojimas užtemdo ją supančio pasaulinio karo dramas ir pavojus. Todėl ši subjektyvi „Pasaulio istorija“ skatina skaitytoją permąstyti sąvokas, kas yra „tikra“ lyties, meilės, karo, santykių, atminties ir gyvenimiškos patirties klausimuose ir tai, jog viskas neatsiejama nuo pasaulio istorijos, konteksto, kuriame mes gyvename ir kuriame savo istoriją. Kad mūsų asmeninę istoriją papildo kiekvienas mūsų kelyje sutiktas žmogus ir tik labai nedaugelis iš jų gali įtakoti ar pakreipti tavąjį likimą kita kryptimi.
