C. W. Gortner – pasaulinio pripažinimo sulaukęs amerikiečių rašytojas, kurio istoriniai romanai išversti daugiau nei į 25 kalbas ir kurių dalis tapo bestseleriais kaimyninėje Lenkijoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. „Paskutinė karalienė“ – debiutinis rašytojo romanas, kuriam parašyti ir surinkti medžiagai autoriui prireikė beveik šešerių metų. Chronologiškai – tai trečia knyga, išleista lietuvių kalba. Ankstesniuose Lietuvoje publikuotuose romanuose skaitytojai spėjo susipažinti su niūriais mitais apipinta Henriko II žmona Prancūzijos karaliene Kotryna Mediči (romane „Kotrynos Mediči išpažintis“) bei karalienės Joanos mama – Kastilijos karaliene Izabele (romane „Valdovės įžadas“).
Knyga „Paskutinė karalienė“ pradedama įžanginiu skyriumi – karalienės Joanos užrašais (1550 m. Tardesiljasas), kuriuose ji pažada papasakoti savo istoriją, nieko nenuslepiant ar nenutylint: „Todėl šiąnakt aš būsiu praeities liudininkė. Aprašysiu viską, ką patyriau ir mačiau, ką nuveikiau ir kokias paslaptis nuslėpiau. Prisiminsiu viską, nes karalienei nevalia pamiršti“. Ir iš tiesų – rašytojas išrengia karalienę Joaną nuogai tiesai, kur istorijos pabaigoje skaitytojui leidžiama pačiam nuteisti arba išteisinti ją.
Tai romanas apie išskirtinę to meto asmenybę – narsią ir aistringą tikros ispanės prigimtį.
Praeities pasakojimas prasideda tada, kai 1492 metais, Joanai būnant vos trylikos metų, tėvai užkariavo Granadą. Po kuriuo laiko dar visiškai jaunutė būsima sosto paveldėtoja ištekinama už Flandrijos erchercogo Pilypo, ir nuo šio kertinio taško prasideda tikroji Joanos Pamišėlės istorija su daugybe išbandymų ir nusivylimų. Tai romanas apie išskirtinę to meto asmenybę – narsią ir aistringą tikros ispanės prigimtį.
Labiausiai įstringantis knygos bruožas – autoriaus įtaigus pasakojimo stilius ir menas palaipsniui auginti įtampą, pateikiant informaciją taip, kad iki pat knygos pabaigos sunku numatyti, kaip pasisuks istorijos vingiai. Visiškai taip pat yra daroma su knygos personažais – jų portretai keičiasi palaipsniui nuo kiekvieno į istoriją įpinamo įvykio.
Veiksmas plėtojamas gana skurdžiose Ispanijos platybėse, lyginant jas su karalienės vyro žemėmis, prabangioje Flandrijoje, nepamirštant ir kitų tuometinių gigančių imperijų – Prancūzijos ir Tiudorų valdomos Anglijos. Geopolitiniai ryšiai tarp didžiausių XVI amžiaus karalysčių giliai nagrinėjami visame romane, aiškinant priežastis ir pasekmes visų tuometinių valdovų žingsnių, ir kaip tai tiesiogiai ar netiesiogiai palietė pagrindinę knygos heroję karalienę Joaną.
Romane pateikiama daugybė dramatiškų detalių iš Joanos gyvenimo, kurių tikroviškumas kartais gali pasirodyti abejotinas. C.W.Gortner abejojantiems knygos pabaigoje turi atsaką: „Abejojančius galiu patikinti, kad apie dramatiškiausius Joanos gyvenimo momentus, kaip antai: Karolio V gimimą pilies išvietėje, jos maištą La Motoje ir Pilypo meilužės užpuolimą, jos beviltišką bandymą laukiantis pabėgti raitomis ir karsto atvėrimą, yra paliudiję bent po keletą to meto šaltinių“, tačiau taip pat mini, kad šis romanas – iš esmės grožinė karalienės Joanos gyvenimo interpretacija, nes nors ir yra tam tikrų istorinių šaltinių, tačiau neliko beveik jokio pačios karalienės rašytinio paveldo.
Romanas parašytas pirmu asmeniu, suteikiant teisę Joanai būti suprastai ir išgirstai. Skaitant lengvai galima susitapatinti su karaliene ir išgyventi tai, su kuo susidūrė ji. Nors pati karalienė ir sako, kad „kartais net ir karalienė turi neklausyti širdies tam, kad išgyventų“, tačiau daugiausia ji pasitiki savo širdimi ir emocijomis, o ne sveiku protu, taip neatskirdama tikrųjų priešų.
Taigi, ar karalienė Joana buvo pamišėlė? O gal geriau būtų klausti – kas buvo pamišę: ji ar valdžios trokštantys vyrai? Nors ji tai ir girdėjo dažnai iš aplinkinių, tačiau iš knygos puslapių Joana atrodo ne pamišusi, o narsi ir užsispyrusi moteris bei stipri asmenybė, kuri nepalūžo net sunkiausiuose gyvenimo išbandymuose. Viena yra aišku, kad ji, Kastilijos karalienė Joana, buvo tik pėstininkas, stumdomas aplinkinių, kuriais ji tikėjo ir pasitikėjo. Žmonės pakvaišta dėl valdžios, nekreipdami dėmesio į tuos, kuriuos savo valdžios troškimu jie gali sunaikinti. Deja, bet karalienė Joana buvo jų auka.
Knyga rekomenduojama tiems, kurie žavisi Europos istorija. Taip pat knyga gali sužavėti ir tuos, kurie mėgsta įtemptas istorijas su įvairiomis pikantiškomis detalėmis, kurių šiam romanui netrūksta, o moralinės dilemos leis pasvarstyti apie tai, ką patys galime paaukoti dėl visą apimančios valdžios ar norimo posto.
