Tikėtina, visgi susitikom, prasilenkėm, pasikeitėm žvilgsniais – knygynų, bibliotekų lentynose ar knygų rekomendaciniuose sąrašuose, bet vienas kito nepastebėjom – taip kasdien gatvėse prasilenkia tūkstančiai vienas kitam abejingų praeivių. Argi būčiau pastebėjusi tave tada, kai dar pati nebuvau patyrusi tų visų keistų, o kartu labai magiškų nutikimų keliaujant po Maroką, sutemus klaidžiojant dvokiančiuose Feso labirintuose, geriant stipriai persaldytą mėtų arbatą berberų palapinėse, klausant jų šimtų istorijų… Ar būčiau tave pastebėjusi, jei pati nebūčiau kasryt pažadinta pro riadų langines besiveržiančių muedzinų giesmių ir tos tylos, skambančios viduryje dykumos gilią naktį, apsuptos tūkstančių smėlio pilių ir žvaigždžių..
Bet dabar aš tave radau. Įpusėjusi skaityti vieną knygą, suskubau užsisakyti viską, ką tik radau išleista su šiuo magišku vardu – Paul Bowles.
Ši apžvalga turėtų būti skirta vienai garsiausių jo knygų „Dangaus prieglobstis“, bet man labiau norisi rašyti tik apie jos gimdytoją, aristokratiškos sielos amerikietį, keliautoją, rašytoją, kompozitorių, vertėją, palikusį savo kraštą po Antrojo pasaulinio karo ir visam likusiam gyvenimui persikrausčiusį į dar turistų nemačiusią, menkai civilizuotą Šiaurės Afriką. Gyvendamas Maroke, keliaudamas iš vieno miesto į kitą, traukdamas hašišą, Bowles’as čia sukūrė savo garsiausius literatūrinius bei muzikinius kūrinius, čia jis ir užbaigė savo dienas, įkvėpęs šimtus kitų menininkų, rašytojų (Jacką Kerouacą, Williamą S.Burroughsą, Alleną Ginsbergą ir kt.).
„Dangaus prieglobstis“ – pirmasis ir bene garsiausias Bowleso romanas, nė kiek nekvepiantis pradžiamoksliu. Romano įvykiai piešiami Sacharos kraštovaizdžio fone, kuriame rutuliojasi trijų, ką tik čion atkeliavusių amerikiečių (poros ir šeimos bičiulio) meilės trikampis. Kultūriniai susirėmimai, tarptautiniai konfliktai ir baisios ligos po ką tik pasibaigusio karo – socialinis kontekstas, kuriame atsiduria knygos herojai, tik išlipę iš krovininio laivo. Ne tik skaitytojui, bet ir patiems romano herojams, iki šiol neturėjusiems rūpesčių dėl ramaus ir sotaus gyvenimo, natūraliai iškils klausimai – kodėl mes čia? ką mes čia veikiam? Tai ir bus tas atskaitos taškas, pagimdysiantis labai netikėtą istoriją.
„Tam tikra prasme šitokia padėtis Portą tenkino – jam buvo malonu įsivaizduoti save pirmaeiviu, ir dabar, riedėdamas išklerusiu autobusu per dykumą, jautėsi kur kas artimesnis savo protėviams, jei jaustųsi sėdėdamas namie ir žvelgdamas į centrinio parko tvenkinius..“.
„Kai tik leisdavosi kelionėn iš vieno taško į kitą, Portas visuomet gebėdavo pažvelgti į savo gyvenimą šiek tiek objektyviau, nei bet kokiomis kitomis aplinkybėmis. Kaip tik kelionėse jo mintys labiausiai nuskaidrėdavo, susiformuodavo tokie sprendimai, kokie nejudriai sėdint vienoje vietoje, plūduriuodavo nepasiekiamose ūkanose.“
Portas ir Kitė, niekada nepatyrė ka reiškė normalus gyvenimo būdas su nusistovėjusiu grafiku, laikas jiems buvo miglotas, beveik neegzistuojantis reiškinys. Draugai su pavydu žvelgė į jų gyvenimą nuolatinėse kelionėse, be rūpesčių ir įsipareigojimų. Po to kai mirė tėvas, Portas daugiau nieko nebedirbo, nes nebuvo būtinybės, bet Kitė puoselėjo viltį, kad vieną gražią dieną jis vėl ims rašyti. Nors ir prieš tai daug keliavęs, vykdamas į Maroką, jis pats naiviai tikėjosi rasiąs čia įkvėpimo savo naujiems rašiniams.
Romanas nuo pat pirmųjų puslapių pulsuoja nuojautomis apie kažko labai liūdno neišvengiamybę.
Šeimos bičiulis Taneris, kurį jie patys įkalbėjo leistis kelionėn kartu, visai netrukus taps našta, kuria norėsis atsikratyti. Visi šios knygos herojai (be pagrindinių trijų yra dar keletas įdomių personažų pasitaikančių jų kelyje) yra nuobodžiaujantys, savanaudiški, pasipūtę, sugedę ir pretenzingi.. Nė vienas iš jų, iki pat romano pabaigos taip ir nesukels net mažiausios simpatijos ar gailesčio savo personažui. Ir net jei ir buvo toks autoriaus sumanymas, mano nuomone, tai yra vienas didžiausių, gal net ir vienintelis šios knygos trūkumų..
„Staiga jį supurtė gailesčio sau drebulys, galingas, kone malonus – tikslesnės jo nuotaikos išraiškos nė negalėjo būti. Tai buvo fizinis drebulys: Portas buvo vienas, visų apleistas, sutrikęs, paklydęs neviltyje, sušalęs. Ypač – sušalęs: jį stingdė įsisenėjęs vidinis šaltis, kurio jau niekas negalėjo išnaikinti.
Nors tasai ledinis stingulys buvo jo nelaimingumo pamatas, jis žinojo, kad laikysis per amžius jo įsikibęs, nes kartu tai buvo ir jo esaties šerdis: visa kita tik buvo sulipinta ant ant jos.“
Romanas nuo pat pirmųjų puslapių pulsuoja nuojautomis apie kažko labai liūdno neišvengiamybę. Knygos pradžioje pasipasakotas Porto sapnas, Kitės baimės ir jų abiejų intymūs „nuklydimai“ su kitais žmonėmis – nieko gero nežadantys ženklai.
Nevaisingas dykumos reljefas tampa puikia ir tikslia alegorija, nusakančia Porto ir Kitės apnuogintas dvasines būsenas, išdžiūvusių santykių likučius. Viso romano metu herojai nesiliauna kontempliuoti savo egzistencijas. Tarp to, ką jie iš tikro mąsto, kalba vienas kitam, ir tarp to, kaip elgiasi, – didžiulė praraja, išryškinanti banalias kiekvieno iš jų kaukes. Pora jau seniai gyvena kiekvienas savame pasaulyje, savose vienatvėse, net jei ir desperatiškai įsikibę vienas į kito parankę. Jų santuokos patvarumas yra pastatytas ant smėlio smilčių, todėl akivaizdu, kad fasadas greitai ims byrėti.
„Manau, mes abu bijome to paties. Ir dėl tos pačios priežasties. Nė vienas iš mūsų: nei tu, nei aš – niekada nesugebėjome kaip reikiant įsiskverbti į gyvenimą. Mes kadaruojame įsikibę išorėje ir nėmaž neabejojame, kad su kitu krestelėjimu nebeišlaikysime ir nukrisime. Argi ne taip?“
„Dangaus prieglobstis“ – egzistencinės nevilties perpildyta istorija, nagrinėjanti žmogiškumo ribas, žmonių santykius ir jų pasimetimą šiame pasaulyje. Atrodo, kad pirmoji knygos dalis, kurioje herojai lyg tik maivosi vienas prieš kitą, sapalioja apie būtį (tos sapalionės, beje visai įdomios), yra tik trupinėliai prieš tai, kokius likimus priešakyje jiems sumanė knygos autorius. Ir tikrai – kitos dvi (iš trijų) knygos dalys su visa jėga sviedžia pagrindinius herojus į baisias, tamsias fizinių ir dvasinių išgyvenimų gelmes, o trečioji dalis, pavadinta „Dangumi“, kurioje labai netikėta linkme pakrypsta Kitės linija, apskritai ima panašėti į baisią pasaką, be jokios laimingos pabaigas prošvaistės, be jokios galimybės išeiti į šviesą. „Dangus“ knygoje simbolizuoja sąmonės būseną, į kurią nevalingai patenka žmogus, kai realybės pakelti jis jau nepajėgus. Tai slėptuvė, kurioje slepiamasi nuo savo prisiminimų, sielvarto, sąžinės graužaties.
„Dangaus prieglobstis“ – egzistencinės nevilties perpildyta istorija, nagrinėjanti žmogiškumo ribas, žmonių santykius ir jų pasimetimą šiame pasaulyje.
Kažkur skaičiau, kad šį romaną autorius rašė nevengdamas patraukti hašišo dūmo ir labai nenustebčiau, jei taip buvo iš tiesų, nes knygos atmosfera ir nuotaika tikrai suteikia pojūtį, lyg patekai į kažkieno haliucinacijas ar košmarus, ir, kai manai, jog jau baisiau būti neįmanoma, kad dugnas jau pasiektas – smogiama dar stipriau, giliau.
Dar įdomus knygos aspektas – jos iki galo suvokti tikriausiai neįmanoma, nes čia apstu momentų, kurie prieštarauja vienas kitam, kur proto nuskaidrėjimo būsenas keičia panirimas į dar gilesnes (nei prieš tai buvusias) saviapgaulės gelmes. Herojų įvardijami jausmai, neatitinka jų poelgių. Pavyzdžiui, epizodas su Taneriu, kuris save įtikinėja esąs abejingas Kitei, jog viliojo draugo žmoną grynai dėl sportinio intereso, bet galiausiai būtent jis toje sumautoje skylėje, rizikuodamas savo sveikata, gyvybe, pasilieka mėnesių mėnesius laukti iš dykumos sugrįžtančios Kitės. Jis net pats tiksliai nežino, kodėl jos laukia ir kiek ilgai lauks. Gal tai ir yra šio romano esmė, kad apie save, savo jausmus mes daug dalykų nežinome ir tik konkrečios situacijos, tam tikros aplinkybės išryškina mūsų tikruosius asmenybės kontūrus ir tai, ko mums iš tiesų reikia.
Absurdiškumu, visa ko beprasmiškumu, svetimumu šiame pasaulyje ir panašiomis egzistencinėmis idėjomis man šis romanas priminė Albero Kamiu „Svetimas“. Tiek Bowleso, tiek Kamiu romanuose abu herojai (Portas ir Merso) patenka į nuo jų valios nepriklausančių įvykių virtinę, su labai panašiomis pabaigomis.
Natūraliai kyla klausimas – tai kuo gi ši knyga tokia ypatinga? Kodėl šią destruktyvią, nihilizmo kupiną knygą visgi reikia perskaityti? Atsakymas paprastas – nė pas vieną kitą egzistencialistą neaptikau tokių personažų grynuolių, įdomių dialogų, netikėtų siužeto vingių ir tokio plataus simbolių spektro, alegorijų, kurie taip tiksliai, aiškiai perteiktų jausmines, dvasines žmogaus būsenas. Tas dykumos ir vietinių gyventojų, miestelių koloritas čia taip vaizdingai aprašytas ir tampriai susaistytas su herojų jausmais, kad atskirai jų analizuoti tarsi neįmanoma.
„Jaučiu šitą miestą, šitą upę, šitą dangų – visa tai priklauso man, kaip ir aš – jiems.“
Trumpai tariant – „Dangaus prieglobstis“ Jums tikrai nesuteiks dvasinio nusiraminimo, bet išminties, filosofinių pasvarstymų, fantazijos ir skaitymo malonumo jame apstu.
Šiuo metu esu įpusėjusi Bowleso romaną „Voro namai“, ir bent jau iš pirmo žvilgsnio knygos tematikos pasirodė labai skirtingos, bet abi turi ir kažką bendro. Abiejų knygų herojai nenurimsta ieškodami atsakymų, tik klausimai skiriasi, o knygų kraštovaizdžiai, aprašomos veiksmo vietos (šitame romane veiksmas vyksta Fese) vieni už kitus vaizdingiau aprašyti. Taip ir norisi dar kartą sugrįžti į šias vietas su Bowleso knygom pašonėje.
Beje, spėjau pažiūrėti ir „Dangaus prieglobsčio“ ekranizaciją, pastatyta Bernardo Bertolucci. Filmo pradžioje ir pabaigoje epizodinį vaidmenį atlieka ir pats knygos autorius Bowles’as, o vieną iš pagrindinių vaidmenų – dar jaunas Johnas Malkovich’ius. Ir nors filmas laimėjo Auksinį gaublį, mano akimis filmas nuo romano gerokai skiriasi. Filmo scenarijuje išmestos visos baisiosios scenos, o paliktosios – gerokai sušvelnintos. Todėl Betolucci’o „Dangaus prieglobstis“ pasirodė labai vizualus, romantiškas, su nuostabiu garso takeliu, bet mažai ką bendro turintis su tikrąją romano atmosfera.
