P.Bowles yra vienas tų rašytojų, kurių gyvenimas pats vertas knygos puslapių. Kompozitorius, rašytojas 1947 metais atvyko į Šiaurės Afriką ir nuo tada beveik visą laiką praleido šiame regione, – daugiausia Maroke, kuriame ir vyksta „Voro namų“ veiksmas.
Kai kurios P.Bowles knygos (apsakymų rinkiniai) vertinami netgi kaip kelionių vadovai po Azijos bei Afrikos valstybes, jo kone garsiausias romanas „Dangaus prieglobstis“ vadinamas amerikiečių egzistencialistinės literatūros klasika, įkvėpusia visą bitnikų kartą, pagal ją sukurtas ir filmas. O štai „Voro namai“ yra turbūt geriausiai konfliktų musulmoniškose šalyse esmę perteikiantis P.Bowles romanas, bandantis suvokti priešpriešas, kurios ten vyksta – tarp modernumo ir tradicijos, tarp Rytų ir Vakarų, tarp religijos ir pasaulietinio gyvenimo.
Įdomu tai, kad nors šioje knygoje aprašomi 1954 metų įvykiai Maroke, akivaizdu, kad priešpriešų ir konfliktų esmė nesikeičia iki šiol. Skaitai apie tai, kaip eina žmonės į gatves Maroke P.Bowles aprašomu periodu, o, regis, matai tas minias Egipte ar Srijoje dabar.
Knygoje – 1954 metų marokiečių sukilimo prieš prancūzus istorija, jos suvokimas perteikiamas kelių žmonių akimis. Vienas iš dviejų pagrindinių knygos herojų – amerikiečių rašytojas Stenhamas, Fese rašantis knygas. Praeityje pritaręs komunistų idėjoms, dabar jis – nusivylęs vakarietiškomis vertybėmis ir netiki, kad jos gali pakeisti šalį į gerąją pusę. Fesas jam – paslaptingas, nuostabaus grožio ir mistikos miestas, kurį jis priima būtent tokį, koks yra – su visomis tradicijomis, kurių Vakarai geriau nė nemėgintų keisti. Tie, kas skaitė kitas P.Bowles knygas (kad ir „Na ir tegul“), nesunkiai atpažins pagrindinio herojaus prototipą – tai vakarietis, bandantis pritapti arabiškame pasaulyje. Ne savas ten, bet ir ne visiškai svetimas. Stenhamas nepritaria partijos Istiqlal, bandančios atkovoti Maroką iš prancūzų, veiksmams ir ideologijai – jis mano, kad tai tėra politinė jėga, besistengianti ne šalies, o savo pačios labui, atėjusi į valdžią ji naikintų tradicijas ir religiją.
Ši knyga, kaip ir visi P.Bowles kūriniai, turi savyje tą pačią liūdesio, praradimo, neišvengiamumo nuotaiką
Itin gilus Maroko kultūros pajautimas perteikiamas bemokslio berniuko Amaro akimis. Jo pasaulėvaizdis susiformavęs pagal griežtas islamo taisykles – viskas yra Alacho rankose. Jis nekenčia prancūzų, kuriuos laiko „vagimis mūsų namuose“, tačiau nepritaria ir Istiqlal, kurie žudo savo brolius musulmonus be jokio gailesčio, o religija jiems tėra antraeilis dalykas, reikalingas nebent savo tikslams pasiekti. Romano eigoje Amaro pasaulėvaizdis keičiasi, – nors religinis pamatas lieka nepaliestas, dingsta daugybė iliuzijų, jis mato akyse griūvančią šalį, neturinčią tokios ateities, apie kokią svajojo jo tėvas. Būtent Amaro personažas yra kone stipriausias šioje knygoje, padedantis parodyti įvykius iš paprasto „senojo, jau prarandamo Maroko“ gyventojo pozicijų.
Knygoje yra dar du vakariečiai herojai, taip pat atspindintys tam tikrą požiūrį į tai, kas vyksta – milijonierius Mosas, kuriam neramumai be kita ko duos dar ir papildomų pajamų, o arabus jis laiko kiek žemesnės padermės žmonėmis, bei prancūzė Poli, savanaudiška gražuolė, įsivaizduojanti,kad Vakarai gali modernizuoti šalį, „iškrapštyti ją iš viduramžių.“
Kuris iš šių požiūrių yra teisingas ir įmanomas įgyvendinti toje istorinėje mėsmalėje? Ko gero, nei vienas. Visų herojų iliuzijoms lemta žlugti, aišku tik viena – niekas nebus taip kaip anksčiau, nebeliks to magiškojo Feso, Maroko širdies.
Galbūt šioje knygoje žmonių tarpusavio santykių analizė neužima tokios svarbios rolės kaip kad „Dangaus prieglobstyje“, šis romanas ne veltui vadinamas „post-politiniu“ P.Bowles'o kūriniu, žmonių santykiai skleidžiasi kur kas svarbesnių šalies įvykių fone – nuolatos augant įtampai, šaliai vis labiau grimztant į kruviną dramą. Žmonių išskaičiavimas, egoizmas, ribos tarp to, kas gera ir bloga, keičiasi kintant istorinėms aplinkybėms.
Ir taip. Ši knyga, kaip ir visi P.Bowles kūriniai, turi savyje tą pačią liūdesio, praradimo, neišvengiamumo nuotaiką. Skaitydamas taip ir jauti tą karštyje plevėsuojančią melancholiją, pasitikimą to, kas neabejotinai turi nutikti.
Kartais sakoma, kad ši knyga yra viena poetiškiausių iš visų keturių P.Bowles'o romanų. Rašytojas mėgaujasi Feso vaizdų potėpiais, atmosferos perteikimu, meilė šiam kraštui trykšta iš kiekvieno puslapio. Skirtingai nuo daugybės kitų romanų apie šį kraštą, kurių pastaruoju metu leidžiama išties nemažai, P.Bowles sugeba perteikti vaizdą pakankamai sąžiningai, neidealizuojant Maroko, užgriebiant pagrindinius ir pakankamai kontraversiškus visuomenės, tradicijos aspektus. Ir, žinoma, knyga parašyta tuo pačiu P.Bowles būdingu pusiau žurnalistiniu rašymo stiliumi.
„Voro namai“ stipriai rekomenduotini žmonėms, norintiems suvokti, ar įmanoma neskausminga Rytų ir Vakarų kultūrų sąjunga. Bent jau sprendžiant pagal P.Bowles kūrinį, prieštaravimai yra pakankamai dideli, kad galėtų būti įveikti. Kažkas turi būti prarasta.
