„2018-ųjų balandį naujienų portalo 15min tyrimų skyriaus žurnalistai gauna intriguojančią žinutę iš slapto šaltinio, praminto Raktininku. Jis rašo apie įtartiną premjero Sauliaus Skvernelio komandos susitarimą su privačia energetikos įmone. Žurnalistai ima aiškintis, kas vyksta. Taip prasideda ilgiau nei metus trukęs žurnalistinis tyrimas, kurio centre – premjeras, jo aplinka, įtartini ryšiai ir milijoniniai sandoriai, sudaryti valstybės vardu. Per šį tyrimą 15min redakcija atsiduria premjero ir jo komandos taikiklyje, žurnalistai patiria spaudimą, šantažą ir išdavystę“, – tokia intriguojančia anotacija pristatoma knyga „Kabinetas 339“, kurią išleido leidykla „Alma littera“.
Pradžioje noriu pasakyti, kad neturiu nieko bendro su knyga, nors jos autoriai ir yra kolegos darbe, o ir pats knygos siužetas glaudžiai susijęs su mano darboviete, 15min. knygoje minimose istorijose nefigūruoju nei kaip veikėjas, nei kaip tas žmogus, kuris įklimpo į aprašomas politines intrigų pelkes. Pačią knygą irgi pirkau. Kviečiu ir jus paremti pradedančius autorius ir žurnalistiką – ir vieniems, ir kitiems reikia palaikymo. Ne tik finansinio.
Tad apie šį paslaptingąjį premjero S.Skvernelio kabinetą. Yra kelios priežastys, kurios skatina atverti šio kabineto duris.
Pirma. Knygos aktualumas. Nors jį galima vertinti dviprasmiškai, būtų sunku paneigti, kad knygoje aprašomi tyrimai ir jų užkulisinės detalės nėra aktualios šiandienoje. Jos papildo kasdienybės politinį lauką, praveria duris į sprendimų priėmimus ir galimus užbėgimus už akių dar didesniems politiniams nesklandumams.
Kai sužinojau, kad knygoje bus kalbama apie autorių 15min portale jau aprašytus tyrimus, svarsčiau, ką jie gali papasakoti naujo. Ir turiu nulenkti galvą, nes nors istorijos apie „Orlen“ reikalus, „Danpower“ suktybes ir pan. buvo skaitytos ir pažintos, knygoje jos atsivėrė naujai. Ir kartais net tapo gerokai patrauklesnės – ne tokios sudėtingos skaitytojams, kurie nėra įsigilinę į politinę virtuvę. Šios istorijos knygoje tapo lengvai gvildenamomis.
Antra. Istorinė linija. Kiekvienas knygoje aprašomas tyrimas ar įvykis viešumoje iškėlė daug klausimų. Tačiau pavieniui jie neturi tokios stiprios jėgos, kokią turi sudėti į vieną istorinę liniją. Tuomet šie įvykiai įgauna kitą prasmę, atveria tikrąjį vaizdą, leidžia skaitytojui aiškiau suprasti, kokie yra užkulisiniai žaidimai ir kaip tvarkomi reikalai valstybėje. Skaitydamas knygą ir perkopęs šimtąjį puslapį ją užverčiau – tiesiog suirzau. Klausiau savęs, kodėl taip vyksta – kodėl valstybės interesų deklaravimas tėra mitas, kodėl tokios ilgos įtakos rankos ir t.t.
Trečia. Objektyvumas. Prieš pasirodant knygai buvo aišku, kad objektyvumą joje bus nepaprastai sunku išlaikyti. Labai lengva tokio pobūdžio pasakojime "užkibti" už žodžio – bet visos kliūtys, regis, puikiai apeitos. Knyga papildyta visų pašnekovų citatomis, paaiškinimas. Ir tai suteikia tvirtumo jausmą. Skaitydamas neturėjau dvejonių dėl objektyvumo. Kiek apmaudu, kad tos pusės, kurios galėjo pasisakyti ir pateikti savo poziciją, atsisakė tai padaryti ir tarsi patvirtino, kad didžioji problema – tiesos suvokimas ir paieškos – vis dar yra interpretacijų sau naudinga linkme lygmenyje.
Kabinetas „339“ yra lyg paslapčių erdvė. Į ją patekęs skaitytojas atras tai, ko ieškojo labiausiai arba tai, ką bijojo sutikti.
Ketvirta. Autorių atvirumas. Tai nuginklavo. Dažnai mes norime viešoje erdvėje atrodyti geresni, nei esame iš tikrųjų. Prisipažinimas apie patekimą į akligatvį – natūrali žmogaus gyvenimo sudedamoji dalis. Tad ir autorių prisipažinimas apie beviltišką situaciją, sutrikimą interesų raizgalynėje ir emocijas yra tarsi trūkstama detalė tokiam pasakojimui. Tai suteikia natūralumo, o ne robotizuotos tikrovės.
Penkta. Pabaigai pasilikau diskusinį klausimą sau. Jau minėjau, kad knygos aktualumas kelia dviprasmiškus klausimus. Po penkerių ar dešimties metų ši knyga praras savo tikrąją vertę. Bet taps liudijimu, kurį atsivertę naujosios kartos skaitytojai galės patys įvertinti, kaip buvo valdoma šalis ir ar toli nuo šių kabinetinių įvykių buvo atsispirta.
Bet kuriuo atveju, šiandien, rytoj ir dar kitais metais ši autorių knyga bus apkalbų objektu diskusijose visuose baruose ir kavinėse. Ir nors knyga yra tarsi politinis trileris, nereikėtų bijoti pripažinti, kad ji gali sunkiau rasti kelią pas tuos skaitytojus, kurie neseka aktualijų. Tačiau ši istorija jiems gali atsiverti kaip įtraukianti mįslė apie valstybės pamatus.
Knyga išties kelia daug klausimų. Pirmiausia kyla pasipiktinimas žmonėmis, kurie politiniais sprendimais brėžia mūsų gyvenimo liniją. Vėliau išnyra baimė – šioje tikrovėje pradedi nesijausti saugiu. Galiausiai - abejonė. Ar pats gali pasitikėti ne tik valstybe, bet ir žmonėmis, kuriais tikėjai galintis pasikliauti?
Kabinetas „339“ yra lyg paslapčių erdvė. Į ją patekęs skaitytojas atras tai, ko ieškojo labiausiai arba tai, ką bijojo sutikti. Neatsitiktinai knygos pabaigoje autoriai rašo: „Niekada nežinai, ką rasi pravėręs kabineto duris“.
