„Per balas link aušros“ irgi dvelkia kokybe, joje yra kažkas giliai lietuviška ir tai ne tik pasirinkta tema. Tačiau taip pat ji atstovauja paskutiniu metu visame pasaulyje labai populiariai paveikslėlių knygų, paprastai ir vaizdžiai pasakojančių vaikams apie žymius pasaulio kultūros žmones, kategorijai. Vis dėlto šios knygos tikrai nepavadinsi kieno nors kopija, ji – originali ir savita.
Visų pirma, tai pasakojimas apie lietuvių tautos patriarchą daktarą Joną Basanavičių. Ši figūra, įsirėžusi į atmintį kaip gana rimta ir rūsti, pasakojime įgyja daug švelnesnių, patrauklesnių ir įdomesnių bruožų. Knygoje labai gerai sudėlioti tam tikri J. Basanavičiaus gyvenimo akcentai, pasakojimas koncentruotas, neperkrautas ir labai skaidrus. Tekstas nugludintas, nušlifuotas lyg deimantas – čia nėra jokių nereikalingų žodžių. Paprasta ir gražu. Galima pateikti kad ir tokį pavyzdį: „Suvalkiečiai garsėja kaip geri ūkininkai. O ūkininkai daug ožkų laiko. Kai palyja, ožkos braido po balas. Todėl ir vienas iš Suvalkijos kaimų vadinasi Ožkabaliai.
Per balas braido ne tik ožkos, žmonės taip pat. Dažniausiai – basi. O kai kurie net ne brenda – šokinėja. Nes kai šokinėji, labai smagiai taškosi. Tuos, kurie basi, ima ir pavadina Basanavičiais.“ Tuoj pat paaiškinta, kad „Basanavičiai – turtingi ūkininkai, jie gali ir ne basi vaikščioti“, bet per balas šokinėjančio baso Basanavičiaus vaizdas jau ilgam įstringa atminty ir priverčia šyptelti sau į ūsą.
Ir kaip puiku, kad didysis tautos patriarchas, visu savo rimtumu ir rūstybe žvelgiąs iš vadovėlių, banknotų (jų jaunoji karta nebeatsimins, bet gal pamatys istorijos vadovėlyje) ir paminklų, istorijoje, skirtoje vaikams, vaizduojamas kaip smalsus berniukas, Marijampolėje pabėgęs iš gimnazijos pasižiūrėti liūtų, žiemos vakarais besiklausęs pasakų ir istorijų, o vasaromis jodinėjęs su draugais po laukus ir kalnelius.
Šios knygos iliustracijos – unikalios, tarsi vaiko ranka pieštos. Gražiai derinamos pieštuko, akvarelės ir koliažo technikos. Pasirinktos švelnios, šiek tiek prislopintos spalvos, daug pilkos. Ir regis, kad šioje knygoje – visa Lietuva, su savo sodria žalia, su rudens pilka ir arimų ruda, su saulėje nutvykstančiu balų mėliu.
Labai sveikinu šią autorę ir leidyklą „Tikra knyga“ ir linkiu, kad atsirastų dar ne viena tokia knyga – apie knygnešius, menininkus, valstybės veikėjus, sportininkus, apie moteris ir vyrus, kurie verčia mus didžiuotis tuo, kad lietuviais esame mes gimę.
Tekstas publikuotas žurnale „Knygų vaikai“. Šį leidinį rasite ir nemokamai parsisiųsti galite paspaudę čia arba skaityti sekdami naujienas feisbuke.
