Amerikiečių literatūros milžinu vadinamas P.Rothas mirė pernai pavasarį, o dar anksčiau buvo paskelbęs, kad nutraukia savo rašytojo karjerą. Jis buvo neatsiejamas nuo literatūrinių charakterių, kurie jo kuriamame pasaulyje pynėsi tarp realybės, biografinių motyvų ir fikcinio pasakojimo. Daugiau apie P.Rotho kūrybą ir jo svarbą literatūroje skaitykite pokalbyje su autoriaus kūrybos vertėjais Gabriele Gailiūte-Bernotiene, Mariumi Buroku ir Rasa Drazdauskiene – tekstą rasite čia.
Romanas „Kiekvienas žmogus“ pirmą kartą išleistas 2006 metais ir pelnė PEN/Faulknerio grožinės literatūros premiją. Knyga išversta į daugiau nei dvidešimt kalbų.
„Kiekvienas žmogus“ – tai pasakojimas apie gyvenimą. Kapinėse, atsisveikinant su mirusiu žmogumi, susirenka tie, kurie jo gyvenime paliko ryškiausius įspaudus – žmona, dukra, brolis, kiti artimieji. Kaip įprasta tokioje situacijoje, prisimenamas velionio gyvenimo kelias.
P.Rothas neįvardija šio gyvenimą palikusio žmogaus vardo, tačiau išsamiai piešia jo portretą. Vaikystė Elizabete ir pagalba tėvui, kuris rizikuodamas viskuo norėjo geresnio gyvenimo šeimai ir atidarė juvelyrikos parduotuvę. Prisiminimai iš ligoninės vaikystėje – vietos, kuri neatsiejama nuo mirties ir žmogiškojo trapumo. Savęs paieškos jaunystėje, nepavykusios santuokos, atsidavimas darbui ir senatvės sutikimas, kai saulėlydžio laukiama taip, kaip visa gyvenimą svajota.
Šis pasakojimas yra tarsi žmogaus biografija – joje nenutylima nutylėti norimų dalykų, kalbama atvirai. Tad klystkelių ir klaidų jame – kaip ir mūsų gyvenime. Čia sutinkame išsiskyrimų ir susitikimų, meilės nuklydimų, nutrūkusių santykių su artimaisiais, išdavystės, žmogiškosios moralės temas. Bet viską aprėpia vienas paprastas noras – mokėti gyventi, atrasti tikrąją laimę, tikrąją meilę, tikrąjį pilnatvės jausmą.
Kartu knygoje kalbama apie pokyčius bėgančių metų perspektyvoje – kaip keičiasi ne tik žmogaus išorė, fizinė ištvermė, bet ir vidiniai išgyvenimai, kaip kinta kasdienybės prioritetai, kaip žmogų laiko tėkmėje paveikia nusivylimai ir kur dingsta gebėjimas džiaugtis.
-
Knygos recenzija. Deborah Levy „Karštas pienas“ – gyvenimas kaip simbolis
-
Knygos recenzija. J.Bergerio „Mes susitinkame čia“ – kelionių ir gyvenimo meditacija
-
Knygos recenzija. K.Harufo „Mūsų sielos naktyje“ – odė laimei ir laisvei
-
Knygos recenzija. Kristinos Baubinaitės „Slėpynės Anglijoje“ – asocialų vargai Anglijoje
-
Knygos recenzija. Radžo našlaičių likimas – tarp fikcijos ir realybės
Romanas be užuolankų kalba apie žmogiškojo gyvenimo trapumą – kai staiga atrasta meilė gali užgesti nespėjusi skaisčiai įsiliepsnoti, kai noras siekti asmeninės laimės gali sugriauti santykius su artimaisiais, kai noras pasiekti gyvenimo džiaugsmą gali virsti klaida, nes tas džiaugsmas jau buvo ir atrastas, ir prarastas. Galiausiai, šis trapumas subliūkšta, kai gyvenimas pasiekia saulėlydžio horizontą.
Neatsitiktinai ši P.Rotho knyga siejama su moraliniu aspektu ir XV amžiuje išleisto nežinomo autoriaus pjese, kuri buvo pavadinta „Kiekvienas žmogus“. Leidiniui „The Guardian“ P.Rothas apie šią pjesę yra sakęs, kad mirtis kiekvieną žmogų aplanko būtent tada, kai šis mažiausiai tokio vizito tikisi. Ir šiame amerikiečių autoriaus romane mirtis vaidina svarbų vaidmenį – ji tampa tuo dirgikliu, kuris priverčia sustoti ir pasinerti į savo gyvenimo vertinimą.
Pagrindinis romano personažas turi daug sąsajų su pačiu knygos autoriumi. Jis, kaip ir P.Rothas, gimė 1933 metais. Knygos herojus augo Elizabete, kuris buvo vos kelių mylių atstumu nutolęs nuo P.Rotho gimtinės Niuarko. Juos abu sieja ir medicininė patirtis – knygos „Kiekvienas žmogus“ veikėjas gyvenime daug kentė dėl savo sveikatos būklės, ypač paskutiniais gyvenimo metais. Sunkumų su sveikata turėjo ir P.Rothas.
Mane romanas žavėjo savo paprastumu ir elegancija. P.Rothas neaukština knygos personažo, nesuteikia galimybės žavėtis jo poelgiais, kaip ir atmeta jo smerkimo galimybę, tačiau jo gyvenimo linijoje elegantiškai sudėlioja akcentus, priversdamas skaitytoją klausti savęs – ko verta laimė, ko verti klystkeliai ir ko verti mūsų, ne literatūrinių personažų, gyvenimo pasirinkimai?
„Kiekvienas žmogus“ man priminė tokius kūrinius kaip Roberto Seethalerio „Visas gyvenimas“ ar Kento Harufo „Mūsų sielos naktyje“ – juos vienija gebėjimo gyventi ir tuo džiaugtis tematika. Kartu šie kūriniai neverčia skubėti skaitytojo, priešingai – skatina sustoti ir dar kartą pažvelgti į savo jau nueitą kelią, padarytus pasirinkimus ir apsvarstyti, kokį kelią gyvenime rinktis toliau.
„Jo nebebuvo, išvaduotas iš būties, jis žengė niekur, to net nežinodamas. Kaip ir bijojo nuo pat pradžių“, – taip baigiamas kūrinys „Kiekvienas žmogus“ ir šie žodžiai yra ir pranašingi, ir verčiantys suklusti. Kiekvienas iš mūsų bijome nežinios. Ir kiekvienas iš mūsų nežinios akivaizdoje pradedame vertinti tai, ką turėjome.
P.Rothas mums primena, kad gyvenimą reikia vertinti šiandien. Ne rytoj.
