Naujienas apie knygas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Neseniai duodamas interviu apie šią 1969 metais pasirodžiusią jį išgarsinusią knygą Ph.Rothas sakė, kad kai tapo akivaizdu, jog knyga sulauks dėmesio, jis nuvyko papietauti su tėvais ir įspėjo, kas dabar jų laukia.
Skaitant šią knygą nesunku numanyti, kas laukė Ph.Rotho tėvų, ypač jeigu žurnalistai nusprendė, kad knyga iš dalies paremta autobiografiniais motyvais. Spekuliacijų, kiek knygoje buvo autobiografinių detalių, netrūksta ir iki šiol.
Erotinėmis fantazijomis, šiurkščiu humoru, neurotiniais priepuoliais persmelkta knyga tais laikais turėjo atrodyti šokiruojanti. Ką ten tais laikais, – net ir dabar, tikiu, ne vienas skaitytojas, knygoje užkliuvęs už gausių masturbacijos scenų, pagalvos, kad tai viena iš nešvankiausių knygų, kurias yra tekę skaityti.
Išleidus knygą Ph.Rothui kliuvo ne tik nuo dorovės sergėtojų, bet ir nuo žydų ortodoksų, kurie kaltino jį tyčiojimusi iš tradicijų.
O ką pats rašytojas? Jis teigia, kad nešvankybės buvo būtinos, siekiant išvystyti šios knygos temą.
Knygą, matyt, kiekvienas supras skirtingai ir pasiims iš jos visai kitus dalykus.
Nemažai kam tai visų pirma gera satyra, be galo kandi ir komiška knyga. Iš tiesų, šioje knygoje Ph.Rotho sarkazmas, ironija tiesiog puikūs, ne kartą verčiantys garsiai juoktis. Tiesa, šis juokas tampa netgi nervingas ar piktas ir kartais tampa ne iki galo aišku, kas yra Ph.Rotho satyros objektas – pats Aleksandras Portnojus, jo motina, tėvas ar meilužė Beždžionėlė. Iš tiesų satyros strėlės čia skrenda į visas puses.
Tačiau tai visų pirma yra knyga apie bandymus įveikti gėdą, sąžinės priekaištus, galybę neurozių kamuojamo žmogaus konfliktų – su šeima, aplinka, religija, tradicijomis. Ir, žinoma, ji yra apie aistrą, lytinius poreikius ir įs(is)kiepytą poreikį juos užgniaužti.
„Portnojaus skundas“ – psichiatro kabinete savo istoriją pasakojančio Aleksandro Portnojaus monologas. Jis pasakoja apie visą savo gyvenimą – pradėdamas nuo vaikystės, namų, kuriuose kontrolės virvelės – motinos rankose. Nesunku suprasti, kad būtent Aleksandro santykiai su motina ir yra tie, nulemsiantys jo būsimąsias obsesijas ir neurozes. Edipo kompleksas, froidistinės idėjos čia perleidžiamos per aštriai komišką Ph.Rotho filtrą.
Aleksandras nuo vaikystės gyvena smaugiamas dviejų jėgų – noro išsilaisvinti iš aplinkos, tėvų kontrolės, atmesti brukamą žydų-nežydų prieštarą („Visa, kas bloga – gojų, visa, kad gera – žydų! Nejau nesuvokiate, mieli gimdytojai, iš kurių įsčių atsiradau, nejau nesuvokiate, kad mąstote it barbarai? Kad toks požiūris slepia baimę? Pirmoji priešybių pora, išmokta vaikystėje, buvo ta naktis ir diena, ne karšta ir šalta, o ne, tai buvo – gojai ir žydai“, p. 67), o kartu ir gniaužiamas kaltės, numanomos bausmės jausmo už tokias mintis. Vėliau jis atranda seksualumą ir ima masturbuotis it pašėlęs. Daro tai visur, tai tampa tikru neurotiniu apsėdimu. Ir čia jį toliau kankina prieštaros – jis nori mylėtis ne su žydėmis (o juk dar vaikystėje dėdė kartojo, kad „žydai turi būti su žydėmis“), o su šiksomis – ne žydų tautybės merginomis. Darbas žmogaus teisių komisijoje – dar labiau išryškinantis jo apsėdimus, nes dieną jis rimtas valdininkas, o laisvomis minutėmis galvoja tik apie įvairiausią seksą. Kuris, beje, teikia tiek pat malonumo, kiek ir kaltės. Santykiai su savo mergina, kurią jis ironiškai vadina Beždžionėle, irgi tokie patys dualistiniai – seksualinė trauka čia yra šalia nuolatos kamuojančių minčių: „Kam man ši būtybė? Kam man reikalinga šitą sugyvulėjusi moteris?“ O iš tiesų tai jo pasąmonė skirsto paties veiksmus į tuos, kurie yra derami ir kurie ne, gyvuliški, perkeldama tai į išorę, santykius su kitais. Sujungti troškimus ir įskiepytas normas nėra taip jau paprasta.
Šios vidinės kovos, įtampos tarp asmeninės ir kolektyvinės tapatybės problemos gali būti nesunkiai suvokiamos ir visai kituose kontekstuose, o Ph.Rothas jas šmaikščiai, kandžiai ir be galo nešvankiai išnarsto. Ir visai nenuostabu, kad iki šiol „Portnojaus skundas“ įtraukiamas į reikšmingiausių praėjusio šimtmečio knygų sąrašus.
Akivaizdu, kad šią knygą versti buvo itin nelengva, ir didžiulė pagarba vertėjui Marius Burokui, kuris tai padarė meistriškai.
