Pokario Jeruzalė, 1959 metai. Mylimąją praradęs (ištekėjo už kito), tėvo kasmėnesinės išmokos netekęs Shmuelis Ashas meta universitetą ir įsidarbina neįgalaus senolio Gershomo Waldo padėjėju, kompanionu. Name gyvena ir penktą dešimtį einanti senuko marti, paslaptingoji Atalia, kurią ir įsižiūri Shmuelis.
Tarp pasimatymų su Atalia ir diskusijų su Gershomu, Shmuelis rašo apie Judą, analizuoja jo charakterį, kelia klausimą, kokią įtaką Judo poelgis turėjo krikščionybei, ar tai apskritai galima pavadinti išdavyste.
Pirmoji A.Ozo knyga („Istorija apie meilę ir tamsą“) į mano rankas pakliuvo šiemet, kai ruošiausi kelionei į Izraelį. Jeigu nelabai mėgstate „Lonely Planet“ gidus, susipažinimui su vietos istorija tokia knyga labai tiks. Tuo man A.Ozas priminė turkų Orhaną Pamuką, kurio knygose meilės tema visada apitinta Turkijos, Stambulo istorija.
„Judas“, kurio veiksmas vyksta 1959 metų Jeruzalėje, pateikia jau kiek mažiau tuometės Jeruzalės ir žydų gyvenimo vaizdų ir kultūros nei į lietuvių kalbą išversta „Istorija apie meilę ir tamsą“, tačiau esminius poleminius klausimus užgriebia.
Pavyzdžiui, Atalios tėvas Shealtielis Abravanelis minimas kaip Izraelio Nepriklausomybės karo priešininkas, kurio nepopuliari nuomonė nuvedė jį į saviizoliaciją ir netgi paskatino prieš mirtį kruopščiai sunaikinti visus savo raštus.
A.Ozas nukelia 2 tūkst. metų į praeitį. Judo istorija pateikiama kompleksiškai ir sugriauna „Judo, kuris išdavė Jėzų už 30 sidabrinių“ portretą. Apie Judą yra pasakojama kaip apie žydų šnipą, kurio tikslas buvo įsilieti į jo sekėjų būti ir paslapčia jį šnipinėti. Tačiau Judas greitai įtikėjo Jėzų ir bandė jį įtikinti, kad siekiant suburti aplink save daugiau sekėjų ir skleisti Dievo žodį, jam reikia didelio stebuklo.
Todėl Judas neva įtikino Jėzų, kad jis, nužengęs nuo Kryžiaus, sulauks susižavėjimo, taigi ir tikinčiųjų. Tačiau, Jėzui ant kryžiaus šaukiant „Dieve, kodėl tu mane apleidai“, Judas supranta klydęs, ir, praėjus tik kiek daugiau nei parai jo Jėzaus mirties, pats nusižudo. Knygoje keliama versija, kad Judas buvo pirmas ir paskutinis tikras krikščionis, ir būtent jo poelgis, privedęs prie Jėzaus nukryžiavimo, lėmė tokį krikščionybės suklestėjimą.
Apie Judą iš įvairių rabinų raštų ir kitų istorinių šaltinių A.Ozo knygoje sužinome nemažai. Autorius kelia daug įdomių klausimų, pavyzdžiui, kas Judui būtų mokėjęs bent skatiną ir Jėzaus, kurį visi pažinojo, išdavimą? Kodėl būtent Jėzus laikytas grėsme, nors įvairių pranašų tuomet buvo daugiau nei vienas?
Gal skaitytojams, kurie yra giliau susipažinę su žydu tautos, judaizmo ar krikščionybės istorija, ši knyga nebus labai nauja ar bent jau netikėta, tačiau jeigu žinios apie Judą apsiriboja „už 30 sidabrinių išdavė Jėzų“, bus tikrai įdomu.
Juolab kad tai nėra enciklopedinio pobūdžio pasakojimas su išnašomis į šaltinius. Judo istoriją praturtina ir naujų spalvų suteikia apie jį rašančio Shmuelio išgyvenami ir aprašomi trys mėnesiai svetimame name.
Prieraišumo (meilės) istorija knygoje taip pat priklausto, nors man ir nėra pati įdomiausia. Visi čia vaizduojami veikėjai - tiek Shmuelis, tiek jo įsižiūrėta Atalia ir kiti knygos personažai - yra tokie neortodoksiniai, visi, regis, tokie gyvenime „pašauti“, maskuojantys savo žaizdas.
Tačiau, ypač turint omeny Judo istoriją, įdomesnė yra kita romano linija – Atalios tėvo Shealtielio, kuris priešinosi Izraelio Nepriklausomybės karui, ir taip užsitraukė žydų tautos rūstybę. Ar jis buvo „Judas“ dėl to? Shealtielio istorija Judo Iskarioto charakterį ir poelgį priartina prie pokario Jeruzalės aktualijų ir taip knygoje išdavystės tema analizuojama iš skirtingų tūkstantmečių požiūrio kampų.
A.Ozo „Judas“ šiemet buvo įtrauktas į „Man Booker“ trumpąjį sąrašą. Vertimo į lietuvių kalbą dar nėra, bet iš užsienio knygynų parsisiųsti galite už maždaug 10 eurų.
