500 puslapių knygoje publikuojami eilėraščiai iš 5 knygų (visų, išskyrus eilėraščių vaikams knygos „Labas, sraige, kur eini?“) bei tekstai, neįėję į rinkinius. Knygos sudarytojai Antanas A.Jonynas ir Palmira Mikėnaitė, aiškindami, kaip atrinko tekstus, sako norėję skaitytojams J.Kunčiną pristatyti visų pirma kaip lyriką. Tokį jį ir pamatome: nors kartais šmaikščiai pajuokaujantį, ironiškai per dantį patraukiantį sistemą, pasišaipantį iš provincialaus mąstymo, visgi ta jo šypsena kažkokia liūdna, slepianti tai, kas skauda.
Itin ryškus rinktinėje ilgesio ir susvetimėjimo jausmas: svetimumo pasauliui, žmonėms, jau į istorijos vadovėlius nugulusiai tikrovei. „Malūnų gatvės be malūnų“ subjektas tarsi vaikšto paribiais, atsitolinęs nuo visų, stebėdamas nesibaigiančią fiestą, bet nenorėdamas į ją jungtis. „Koks randuotas ir kietas gyvenimas! / Rodos, ilgas. O vienas mirksnis / nuo liepsnos ligi žilo peleno... / Dešimt metų nei degsi, nei smilksi“ (p. 181), „Taurėj kreša mirusiųjų vynas. / Tas, kur gėrėme kadais drauge.“ (p. 140), „Bet lieka atmintis. Ir ji įskausta // Nuo nuolatos kartojamų detalių,“ (p. 88) – tokia nostalgijos ir skaudulių pritvinkusi subjekto kasdienybė. Todėl ir Malūnų gatvė jau be malūnų, ir Birutės gatvė be Birutės, Olandų gatvė be olandų, o ties Šv. Onos bažnyčia vaikšto tik beprotė Ona.
Skaitant rinktinę būtų sunku išskirti J.Kunčino poezijai būdingiausius įvaizdžius: sudarytojai stengėsi atskleisti temų ir vaizdinių įvairovę. Kunčino matymo laukas itin platus: nuo antikos laikų iki skandinavų mitologijos, nuo istorinių įvykių iki šiandienos kultūros ženklų. Ryškesnė patriotinė tematika, ypač eilėraščiuose iš knygos „Atgimimo kryžius“. Svarbus autobiografiškumo momentas: eilėraščiai su paskyrimais mylėtoms moterims (be abejonės, ir Tūlai), eilėraščiai draugams, nedideli vaizdeliai su poeto dienų Vilniumi, klajonių po barus ir kavines, išlikusias tik autoriaus atmintyje, žemėlapiai. Tarp visų įvaizdžių ir simbolių kaip atskiri personažai išsiskiria du miestai – Vilnius ir Alytus. Vienas „Tiek sykių grobtas, degintas, parduotas, / Kaip kryžkelė, pozicija, auka, / Prie kryžiaus kaltas ir užkaltas grotom“ (p. 8), kitas „Tarytum didmiesčio širdis, / Tarytum didelis ekranas, / Kuriam visi daiktai arti“ (p. 304). Abu – gimtasis ir tas, kuriame praleista didžioji gyvenimo dalis – tampa savotiškais kūrėjo gyvenimo mitais, įaugusiais į sąmonę ir kraują.
500 puslapių knygoje publikuojami eilėraščiai iš 5 knygų bei tekstai, neįėję į rinkinius.
Gilinantis į eilėraščių vaizdinius pradedame regėti ne tik mąstymo ir matymo poslinkius, iš atskirų fragmentų, nelyg iš dėlionės detalių, galime rekonstruoti autoriaus ar visos sovietmečio menininkų bohemos biografiją. Pvz., eilėraštis „cafe“ su paskyrimu Daliai U.: „Ar pameni, Ofelija, kavinę „Pušį“? / Ateidavai ir tu čionai pušų takais. / Ak, kaip seniai čia viskas griaudė, ūžė! / Dar hipsterio R.B. gerais laikais.“ (p. 298) Alytaus kavinė „Pušis“ laikoma legendine menininkų būrimosi vieta. Hipsteris R.B. – Rimas Burokas? Kodėl Ofelija? Maištaujanti J.Kunčino karta, vadinamieji gėlių vaikai, suteikdavo sau naujus vardus, simbolizuojančius vakarietišką laisvę.
Nelieka nepastebėtas eilėraščiams būdingas tapybiškumas, kai kurie jų netgi primena nutapytus ir įrėmintus paveikslus.
Apie Kunčino eilėraščius norėtųsi sakyti, kad tai asmeniški tekstai, kuriuos skaityti leista visiems, tačiau jų pasaulis atsiveria toli gražu ne kiekvienam. Paskyrimai: M.A., Ramunei ir Tadui, E.S., Viliui, Šarūnui M. ir t.t. – ir jokio paaiškinimo, kas tie žmonės. Kita vertus, eilėraščių kalba universali ir tai, kad nežinome adresato, nesutrukdo išgirsti eilėraščio žinutę ar patirti skaitymo malonumą.
Į rinktinę sudėti eilėraščiai nevienodos meninės vertės, kai kurie, ypač iš pirmosios knygos, primena dar negrabų pažaidimą žodžiais, užtat labai įdomu stebėti menininko talento skleidimąsi, o tie nenugludinti eilėraščių kampai irgi iliustratyvūs.
Apie Kunčino eilėraščius norėtųsi sakyti, kad tai asmeniški tekstai, kuriuos skaityti leista visiems, tačiau jų pasaulis atsiveria toli gražu ne kiekvienam.
Eilėraščiai apie poeziją ir poeto vaidmenį – kuris gi jaunas poetas išvengė tokių temų? Tačiau patys pirmieji eilėraščiai bene patys jautriausi. Tarkim, „Aš parašiau eilėraštį“: „Aš parašiau eilėraštį. Ir buvo gera – / Tu, nori ar nenori, su manim. / Aš nupiešiau tave – spalvingą, gerą, / Neapsvaidytą pykčio akmenim.“ (p. 19)
Žinoma, įdomiausia „Malūnų gatvės be malūnų“ dalis – periodikoje publikuoti, bet į rinkinius nepatekę eilėraščiai. Tarp kitko, yra keletas ir tokių, kurie iki šios rinktinės nebuvo skelbti niekur. Šie tekstai apima intervalą nuo 1966 iki 2000-ųjų metų. Jei bandytume toliau ieškoti temų ir įvaizdžių panašumų, vienas iš būdingiausių eilėraščių galėtų būti „Pasaulis“: „Pasaulis neapskundžiamas / tarytum ultimatumas. / O aš esu tik Kunčinas – / negirdimas, nematomas.“ (p. 480), kuriame matyti ramus susitaikymas su tuo, ką duoda gyvenimas, nors tai gal ir nėra dalykai, apie kuriuos svajojama. Į rinkinius neįėję eilėraščiai nestokoja nei talento, nei Kunčino poezijai būdingo žaidybiškumo, šmaikščių replikų, lyrizmo, ir norėtųsi knygos pavidalu pamatyti daugiau tokių jau sunkiai pasiekiamų tekstų.
Kadangi rinktinės tekstai itin plačios tematikos, o pasikartojančių įvaizdžių nėra daug, sunku daryti kažkokius apibendrinimus. Tebūnie „Malūnų gatvė be malūnų“ knyga dar nepažįstantiems Jurgio Kunčino kaip poeto, pristatanti jo minorinių gamų pilną, bet su meile gyvenimui persipynusią pasaulėjautą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Knygos recenzija. Danielio Cole'o kruvinas kokteilis „Skudurinėje lėlėje“
