Kaip sako pats S. Dali, parašyti romaną jį įkvėpė poetas Federico Garcia Lorca. Šio romano įžangoje S.Dali rašo, kad poetas „numatė, jog esu skirtas literatūrinei karjerai, ir leido suprasti, kad mano ateitis – tai „grynasis romanas“.
Skaitant šią įžangą akivaizdu, kad ko jau ko, bet arogancijos ir pasitikėjimo savimi S.Dali netrūko. Ko vien jau vertas pareiškimas, kad „sunku nesižavėti manimi, viena ar kita manojo meno rūšimi“, arba teiginys, kad šią knygą parašė dar ir dėl to, jog „jei nebūčiau jos parašęs, vietoj manęs būtų parašęs kas nors kitas, ir parašęs prastai“. Na, savo vertę S.Dali žinojo, tačiau literatūros pasaulyje ją dar reikėjo įrodyti.
Šioje įžangoje S.Dali aprašo ir savo sėkmės priežastį – sunkus, įnirtingas darbas. Menininkas sako, kad šiam romanui parašyti jam prireikė keturių mėnesių itin disciplinuoto darbo. „Po keturių mėnesių, kai, pasitraukęs į vienumą Naujojo Hampšyro kalnuose netoli sienos su Kanada, baigiau rašyti „Paslėptus veidus“ „pagal nustatytą grafiką“ (ir neleidau sau jo nesilaikyti!), grįžau į Niujorką ir susitikau su draugais „Morocco“ klube. Jų gyvenimas nebuvo pajudėjęs iš vietos, tarsi būčiau palikęs juos vakar vakare. Rytojaus rytą nuėjau į kelias menininkų dirbtuves, kuriose dailininkai keturis mėnesius kantriai laukė įkvėpimo... Kiek minčių per tuos keturis mėnesius perėjo per mano galvą!“ Ne laukti įkvėpimo, o kantriai dirbti – akivaizdu, kad toks buvo S.Dali kūrybinis devizas.
Taigi, koks tas keturių įtemptų S.Dali rašymo mėnesių rezultatas? Visų pirma, romanas toli gražu ne toks siurrealistiškas, kokio galėtum tikėtis iš šio kūrėjo. Nemažai kas šiam romanui pritaiko terminą „barokiškas“, ir išties panašu į tai. Dar vienas žodis, išsyk šaunantis į galvą – ekstravagancija. S.Dali tapytojišką dvasią dažnai irgi nesunku atpažinti. Jis aprašo detaliai, tarsi tapydamas paveikslus, stengdamasis perteikti aprašomuosius vaizdus taip, kad galėtum matyti, girdėti, kas vyksta, jausti sklindančius kvapus, ir kartais atrodo, kad rašytojas netgi pernelyg mėgaujasi tais aprašymais, nugrimzta į detales.
Romano veiksmas prasideda 1934 metų neramumais Paryžiuje ir vyksta iki paskutinių karo dienų. Veiksmas čia keliasi iš Prancūzijos provincijos į Paryžių, Kasablanką Maroke ir Niujorką. S.Dali išraiškingai, įtikinamai perteikia to meto nuotaiką, kaip ji keičiasi nuo neramios nežinios (knygos pradžioje autorius perteikia ir tuo metu ne tik Paryžiuje, bet ir visoje Europoje vyravusią abejonių nuotaiką, kas gi iš tiesų yra Hitleris: „Hitleris nori karo ne tam, kad laimėtų, o tam, kad pralaimėtų. Jis nepataisomas romantikas ir mazochistas: viskas jam, herojui, turi baigtis kuo įmanoma tragiškiau, taip, kaip Vagnerio operose“ (p. 46) iki nuopolio ir kritimo.
Karas čia parodomas kaip įsiveržiantis į snobiškojo elito gyvenimą. Dekadansiškos puotos, ekstravagantiški apdarai (kuriems autorius skiria itin daug dėmesio), intrigos, ore plevenanti erotika ir aukštuomenės žaidimai nuoboduliui išvaikyti – S.Dali akivaizdžiai buvo tikras tokio gyvenimo specialistas, tad aprašo šį Prancūzijos menių pasaulį įtikinamai, o kai kai kurie personažai, manau, atkeliavo ir iš realaus gyvenimo. Puiki scena, vykstanti grafo Gransjaus namuose, kur kone visi susirinkusieji salėje priklauso skirtingoms partijoms, yra skirtingų pažiūrų, o politika jiems – savotiškas žaidimas ir viliojimo priemonė. Tačiau šiam žaidimui anksčiau ar vėliau ateina pabaiga.
Iliuzijų griuvimas ir prisikėlimo viltis – vienos iš pagrindinių šio romano temų, tačiau kūrinio ašis visgi yra meilė. Tai – negailestinga Solanža de Kledos ir grafo Gransajaus meilės istorija, kuri yra tiek pat tauri, kiek griaunanti, išsivystanti į priklausomybę ir apsėdimą. Šis meilės ryšys autoriui taip pat - ir geismo analizė, bandymas suvokti, kas yra aistra, kūniški malonumai, kada mes pabundame iš sapno („Lieti kūną, o sučiumpi chimerą“). Haliucinacijų, sapnų vaizdiniai, tokie artimi S.Dali visoje kūryboje, knygos pabaigoje ima išnirti itin dažnai.
Ir nors autorius rašo vizualiai, išmaniai perteikia tuometinio elito gyvenimą ir karo laikų atmosferą, visgi nepalieka jausmas, kad knyga taip ir buvo autoriui tik stabtelėjimas tarp kitų darbų. Stilius kartais tampa padrikas, atrodo, kad autorius taip ir neišbaigė šio kūrinio, nuskubėjęs ieškoti kitų savęs realizavimo būdų.
Sunku pasakyti, kuo būtų susiklosčiusi S.Dali rašytojo karjera. Šis romanas, priešingai nei jo tapyba, masinio susižavėjimo nesulaukė. Tačiau parodė, kad kūrėjo talentas buvo daugialypis, jis sugebėjo įprasminti save įvairiausiose meno srityse. Tad kažin ar galima nesutikti su jo pakylėtosios įžangos žodžiais: „Tegul tas, kuris padarė „tiek pat“, pirmas sviedžia į mane akmenį“.
