Knygos recenzija. Sauliaus Paukščio „Pustoniai ir atspalviai“ – bohema amerikiečio akimis

Įsivaizduokite, kad kavinėje valgote nepriekaištingai paruoštą mėgstamiausią sriubą. Paskanavę kelis šaukštus, suvokiate, kad nepakenktų žiupsnelis druskos. Virš lėkštės palenkiate druskinę, tačiau staiga šios dangtelis nuslysta ir visas turinys subyra į jūsų sriubą, kurią jau teks išpilti lauk. Panašus prėskas pojūtis iškilo perskaičius Sauliaus Paukščio knygą „Pustoniai ir atspalviai“ (Leidykla „Kriventa“, 2018).
Sauliaus Paukščio knyga „Pustoniai ir atspalviai“
Sauliaus Paukščio knyga „Pustoniai ir atspalviai“ / 15min nuotr.

Knyga išleista žiemą, kai Vilniaus dailės akademiją (VDA) krėtė skandalai, pasakoja apie ten pat vykstančius šiurpius dalykus. Akademijos palėpėje vyksta paslaptingi eksperimentai, kurie sužinomi dėl atsitiktinumo kitame pasaulio krašte – JAV. Tai pavadinta detektyvine istorija, o pradžioje intrigą sukelia į dvi dalis išskaidytas siužetas. Vienoje pusėje mistika sklando aplink leisgyvę merginą akademijoje, kitoje – matome nerūpestingą, bohemišką amerikiečio dailininko Jonatano Meinarto gyvenimą. Puslapius papildo aprašomų vietų, detalių fotografijos, taip pat galime išvysti ir veikėjų veidų. Tačiau padalinimas nutrūksta: rašytojas į VDA veiksmą perkelia tik keturis kartus, o ir tai dar net neįpusėjus knygai, tad visas dėmesys skiriamas tik Jonatanui. Kad ir kaip vystosi dailininko istorija, galvos neapleidžia mintis – o kas vyksta Vilniuje, kodėl nutrūko intarpai?

Niujorke gyvenančio Jonatano gyvenimas tarsi paremtas stereotipais apie menininkus. Jo vienintelis rūpestis – daugiau nei po metų vyksianti paroda, todėl turi susikaupti ir tapyti. Galerijos savininkas Seržas pasamdo moterį – Lidiją, kuri turi užtikrinti, kad Jonatanui niekas netrukdytų ir nieko netrūktų, todėl knygoje ji beveik visuomet šalia jo. Seržas ir Lidija sugalvojo, kad Jonatanas turėtų pamatyti šimtmečius besitęsiančias dažų gaminimo tradicijas Italijoje. Šie dažai sustiprintų dailininko darbų vertę bei atneštų unikalių gūsių parodoje. Tačiau prieš kelionę Jonatanas gauna nuo nežinomos Laros iš Suvalkų dažų, kuriais tapydamas praleidžia visą naktį, o po to pasijunta tarsi apsėstas. Dailininkas dar prieš išvykdamas nuperka šių dažų aukcione, tačiau jie, kaip ir detektyvo motyvas, padedami į šoną, nes prieš akis – svarbus skrydis.

15min nuotr./Sauliaus Paukščio knyga „Pustoniai ir atspalviai“
15min nuotr./Sauliaus Paukščio knyga „Pustoniai ir atspalviai“

Nebelikus intarpų iš Vilniaus, kelionėje Jonatanas sutinka lietuvius – Vytenį Jankūną, Giedrių Jonaitį ir Bronislavą, kurie vienaip ar kitaip susiję su sostinėje stūksančia dailės akademija. Tiesą sakant, šie veikėjai tarsi pakeleiviai – jeigu jų nebūtų, dėl to nenukentėtų siužetas. Išskirti galima Bronislavą, dar vadinamą tiesiog Bro, kurią Jonatanas buvo sapnavęs dar iki ją sutinkant. Tačiau jų susitikimas aprašytas paviršutiniškai, mistika išgaruoja, suvokus, kad tai tik šalutinė istorija, kurios irgi netrūktų, o vietoje jos būtų galima plėtoti, kas vyksta VDA.

Atrodo, kad autoriui buvo svarbiau aprašyti veikėjų gastronominius nuotykius, o ne tapybą, dažų paslaptis ar plėtoti detektyvą. Paskaičiuokime: istorija pateikiama per 202 puslapius, iš jų atimkime 49 iliustracijas, taigi gryno teksto turime 153 puslapius, o iš jų 102-iuose užsimenama, ką ir kiek veikėjai geria. Alkoholis lydi veikėjus kone kiekviename žingsnyje, ar tai būtų Lidijos apsilankymas Jonatano studijoje, ar pokalbiai vakare, o vizito į Italiją dalis knygoje tarsi paskendusi vyne. Italijoje Jonatanas su Lidija gavo dažų, susipažino su tapytojais, nupaišė fazanus ir pievas tarp gėrimo pertraukų.

Tačiau apmaudu, kad daug žadančioje kelionėje buvo akcentuojama ne jos esmė, o antraeiliai dalykai, pavyzdžiui, itališkos virtuvės detalės. Skrendama siekiant praplėsti akiratį, paįvairinti tapybą, pasisemti įkvėpimo, tačiau nusileidus svarbiau tapo sužinoti vynų pavadinimų, sūrių kilmes. Atrodo, kad pirkau batus, bet atsidaręs dėžę radau šlepetes. Prie klausimo, kas vyksta VDA, prisideda ir smalsumas – o tai kur detektyvas?

Atrodo, kad autoriui buvo svarbiau aprašyti veikėjų gastronominius nuotykius, o ne tapybą, dažų paslaptis ar plėtoti detektyvą.

Tik grįžus į JAV atsiranda atsakymai: nepaprastų dažų iš Suvalkų istorija per kelias valstybes nukelia į triukšmo židinį – VDA ir knygos pirmuosiuose puslapiuose paminėta leisgyvė mergina. Visa atomazga išberiama maždaug per 30 puslapių, ir rašytojas tai perteikia per Seržą. Dalis įvykių atpasakojama, dalis parodoma kito veikėjo – VDA rektoriaus Audriaus Klimo – akimis. Nepaisant veikėjų nuostabos ir šoko, to paties nepavyko pajausti skaitant.

Detektyviniai motyvai (intarpai iš VDA, mistiniai dažai) paliekami šone pirmoje knygos pusėje, o istorija taip užpildoma pašalinėmis detalėmis, kaip veikėjų skrandžiai alkoholiu. Jeigu autorius siužeto eigoje tęstų veiksmo perkėlimą į Vilnių, sustiprintų intrigą, nustumtų mintis apie norą padėti knygą šonan. Kelionė į Italiją parodė, kad antraeiliai dalykai buvo svarbiau nei tikslas, tad analogiškai atrodo, kad pateikiant istoriją apie merginas VDA palėpėje, labiau norėta pabrėžti pašalinius dalykus, o ne siužetinę liniją.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų