Vienuolikos romanų ir knygos vaikams autorius dar kuria poeziją ir rašo įvairius publicistinius straipsnius kultūros ir socialinėmis temomis. Šį žmogų dar galima pristatyti kaip vertėją ir dailininką. H. Helgasonas studijavo dailės akademijoje Islandijoje, vėliau Miunchene. Kaip dailininkas ir rašytojas nuo 1982 metų dirba savarankiškai ir surengė daugiau nei dvidešimt asmeninių parodų Islandijoje, Bostone, Paryžiuje ir Malmėje. Jo darbai taip pat buvo eksponuojami daugiau nei 30 grupinių parodų įvairiose šalyse.
Būti rašytoju, tai nuolat žudyti žmones
Tai rašytojas, sukūręs savo filosofiją apie rašymo procesą ir kūrybą apskritai. „Būti rašytoju, tai nuolat žudyti žmones“, – sako rašytojas Hadlgrimuras Helgasonas. Dar kūrėjas teigia, kad kurti tokio pobūdžio romanus kaip jo neįmanoma neįskaudinus nė vieno žmogaus. Deja, tokia jau rašytojo dalia – norėdamas papasakoti gerai sukurptą ir emociškai stiprią istoriją ką nors įskaudinsi. Panašiai nutiko ir su romanu „1000° moteris“ (Alma littera, 2015) – H. Helgasonas jame kalba apie šalies ir žmonių praeitį, kurią dalis islandų būtų linkusi nutylėti.
Romane vaizduojama stipri ir spalvinga asmenybė ir nepakartojamas jos gyvenimas, į kurį įsipina ir kitų veikėjų likimai. Pagrindinis personažas – moteris sunkiai ištariamu ir darybiškai neteisingu vardu – Herbjorga Marija Bjornson.
Aš negavau privilegijos turėti tėvavardį su priesaga doutir, į kurią turi teisę kiekviena islandė: man buvo prilipdyta priesaga – son – sūnus. Mano protėviai iš tėvo pusės, ambasadoriai ir ministrai nuo apačios iki viršaus, darė karjerą užsienyje, kur nutuokiama tik apie pavardę. Taigi prie tavo tapatybės prikabinama visa giminė; mums visiems buvo priskirta senelio Sveino (vėliau tapusio pirmuoju Islandijos prezidentu) pavardė. (p. 13)
Pagrindinę veikėją įkvėpusi moteris mirusi – ji buvo pirmojo Islandijos prezidento anūkė, o jos tėvas per Antrąjį pasaulinį karą prijautė naciams. Rašytojo sprendimas vaizduoti realius Islandijos istorinius asmenis supykdė dalį islandų, tačiau romano autorius apdairiai viską paaiškina trumpoje prakalboje:
„1000° moteris“ yra romanas. Nors pasakojimas iš dalies paremtas faktais ir tikrų asmenų gyvenimu, svarbu pabrėžti, kad tai grožinė literatūra. <...> Autorius prašo skaitytojo parodyti pagarbą žmonėms, kuriais jis pasirėmė kaip modeliais, ir nepainioti tikrovės su rašytojo sukurtu jų likimu.
Istorija yra mokslas, o istorijos – gryna kūryba.
Taigi skaitytojas leidžiasi į skirtingų žmonių Islandijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse istorijas, įpintas į istoriją – keliauja per dvidešimtą amžių, susipažįsta su prieškario Islandija, stebi Antrojo pasaulinio karo sulaužytus žmonių likimus, patiria jų išgyvenimus ir galų gale tvirto šiaurietiško charakterio vedlė skaitytoją atves į 2009 metus.
Gyvenu čia, garaže, viena – draugiją man palaiko tik nešiojamasis kompiuteris ir sena granata. Ką ir sakyti, jaukus lizdelis. (p. 7)
Štai taip gyvena aštuoniasdešimtmetė senutė – pro langą ne kažin ką matysi, o kelias iki tualeto reikalauja didelių pastangų; tačiau senoji moteris nepasiduoda – pasaulis jai atsiveria kompiuterio ekrane, o sąskaitas su gyvenimu ji gali suvesti ir gulėdama lovoje – prisiminimai ir išgyvenimai jos dar neapleidę, be to, ji net sugeba sau rezervuoti laiką kremavimui, o jei iškiltų kliūčių, žada atvažiuoti pati. Išgirdusi, kad gyvų žmonių niekas nedegina, šiaurietė nesiginčija: „Na, gerai, pasistengsiu prisistatyti jau mirusi. Kada jums tiktų?“
Tokiu humoru persunktas visas romanas. Nuo pavadinimo „1000° moteris“ – 1000° temperatūroje kremuojami kūnai – iki atskirų skyrių (pavyzdžiui, „Pusė Hitlerio“, kur žydas prisistato kaip fiurerio brolis ir iš tikrųjų yra į jį panašus) ir net smulkių detalių. Tai ne mums įprastas televizinis juodasis, o makabriškas humoras. Kaip tik toks – žiaurumo ir juokingumo – derinys priimtinas H. Helgasonui, teigiančiam, kad literatūra suteikia galimybę būti kaip tik tokiam. Ne veltui vienas mėgstamiausių rašytojo kūrėjų yra Šekspyras, taip pat Helgasonas skaito Nabokovą, Wilde'ą, Peterį Singerį, Philipą Rothą...
H. Helgasonas sako, kad dažnai jis pradeda rašyti trečiu asmeniu, bet jo personažai būna tokie stiprūs, kad „perima“ pasakojimą, taigi galų gale romanas būna parašytas pirmu asmeniu. Tą tikrai galima pasakyti apie Herbjorgą Mariją Bjornson – 1000° moterį. Šis personažas tikrai neleis, kad istorija būtų pasakojama trečiu asmeniu, o skaitytojas turi tik vieną pasirinkimą – susipažinti su tvirto charakterio atšiauraus klimato ir istorijos vėjų užgrūdinta šiauriete iš Islandijos.
